2011 m. vasario 15 d., antradienis

Interviu su Virginija Kochanskyte apie vaidybą ir kitus svarbius dalykus


Aktorė Virginija Kochanskytė bene viena pirmųjų Lietuvoje, kuri atsisakė profesinio teatro aktoriaus statuso ir  pasirinko kitą -  poezijos artistės. Vieną dieną  Kauno valstybinio dramos teatro sceną  į teatralizuotus literatūros projektus iškeitusi moteris visgi prabėgus daug metų prisipažįsta išsiilgusi vaidybos. Bet patikslina - ne pastato. Teatras jai asocijuojasi su kolektyvu, bendryste

- Buvote viena pirmųjų aktorių, kurios pradėjo keisti poezijos supratimą. Kaip įsitraukėte į šią veiklą, kuri tapo svarbiausiu jūsų užsiėmimu, jį netgi išmainėte į teatrą?

- Aš perėmiau tradiciją iš vyresnės kartos aktorių, tokių kaip Laimonas Noreika, Monika Mironaitė. Anksčiau kūrybiniai susitikimai su žiūrovais, literatūrinės programos buvo labai populiarūs. Keliones po Lietuvą organizuodavo Rašytojų sąjunga. Po to liko vienintelis mohikanas Laimonas Noreika. Man literatūra visada labai patiko, tačiau į šią veiklą mane įtraukė scenos kalbos dėstytoja. Ji visą mūsų kursą mokė brandinti šį žanrą, skiepijo meilę literatūrai ir tokio pobūdžio artistavimui. Literatūriniais skaitymais užsikrėčiau greitai. Teatre režisierius kuria pasaulį. Kažkokia aktoriaus dalis visada lieka už teatro ribų. O kameriniai projektai man atvėrė naują kūrybinės raiškos erdvę. Įdomią ir be galo intelektinę.

- Savo kelionę po Lietuvą su literatūros vakarais pradėjote dar gerokai prieš Nepriklausomybę. Ar per tuos metus pastebėjote, kaip keičiasi poezijos, literatūrinių vakarų renginių poreikis?

- Tai - elitinis menas. Negaliu pasakyti, kad visais laikais salės būdavo perpildytos. Nebent Sąjūdžio metais, kai žmonės buvo atviri bet kokioms laisvės formoms. Kamerinės salės - nedidukės, jose telpa po 50-100 žiūrovų. Natūralu, kad norint bendrauti su klausytojais iš širdies į širdį turi būti nedidelė
erdvė.

- Pastaruoju metu su literatūriniais projektais intensyviai keliavote po Lietuvą, turėdavote netgi po keliolika pasirodymų per savaitę. Ar renginiai nesidubliuoja su prasidėjusiais filmavimais seriale, darbu Klaipėdos universitete?

- Įtemptas laikas buvo lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Po Naujųjų metų renginių būna mažiau, nes žmonės paprastai sau džiaugsmą pasidovanoja per didžiąsias žiemos šventes. Tačiau aš savo grafiką planuoju mėnesiui į priekį, viskas būna suderinta, todėl galiu filmuotis ir keliauti po Lietuvą su kameriniais projektais.

- Nepasiilgstate teatro grimo kvapo?

- Kai pradėjau filmuotis seriale “Pavogta laimė”, galiu pasakyti, kad vaidybos buvau labai išsiilgusi. Ne pastato. Teatras man visada buvo grupė žmonių, kolektyvas, bendrystė, bičiulystė. Jų pastangomis kuriamas menas. Filmuodamasi patiriu malonumą ne tik kai vaidinu, bet ir bendraudama su kūrybine filmavimo grupe, aktoriais, režisieriumi, operatoriais. Kaip ir teatre, esi visumos dalis, tačiau jaučiu malonumą vaidinti. Seniau būčiau pasakiusi, kad nepasiilgau vaidybos. Dalyvaudavau įvairiuose teatriniuose projektuose, pati rengiu autorines programas. Juokaudama savo programą “Gyvenimas kaip graži kelionė” vadinu aktorės Virginijos Kochanskytės šou. (Juokiasi.) Mano programos yra teatralizuotos. Bet kai pradėjau filmuotis seriale, supratau, kad buvau išsiilgusi ne teatro grimo, bet vaidybos. Džiaugiuosi, kad likimas padovanojo tokią gražią dovaną.

- Skaitote poeziją, - tokia tauri ir intelektinė veikla. O seriale vaidinate nusikalstamo pasaulio atstovo žmoną. Nejaučiate interesų konflikto?

- Mano herojė yra apsaugota nuo tos informacijos, ką žiauraus įvykdęs jos vyras ir sūnus. Aš vaidinu mylinčią, išgyvenančią mamą ir žmoną. Jei pažiūrėtume į literatūros klasikus, Viljamas Šekspyras taip pat visas kraujais apsipylęs. (Šypsosi.) Jo herojai nusikaltimų griebiasi apimti aistros. Už savo troškimus ir siekius tenka sumokėti ir serialo herojams.

- Po serialo pristatymo žiniasklaida jus apipylė komplimentais, kad jūsų grožis prieš laiką yra bejėgis. Ir iš tiesų, savo grožį lyg ir užkonservavote. Išskyrus plaukų spalvą. Kodėl nutarėte nusidažyti savo sidabrines garbanas, kurios jau buvo tapusios jūsų vizitine kortele?

- Tuo metu išgyvenau ne tik išorinius, bet ir vidinius pokyčius. Ne veltui sakoma, kad kas septynerius metus žmoguje vyksta virsmas. Pati jį patyriau savo kailiu. Gyvenime buvo momentas, kai atrodė, jog pamečiau kelio kryptį. Norėjosi kaip gyvatei išsinerti iš senos odos, ką nors padaryti - kūliavirstį, susprogti, rėkti. Gyvenime niekas neatsitinka šiaip sau. Viskas - lemtingi sutapimai. Tuo metu televizijoje buvo populiarus įvaizdžio keitimas ir kažkas pasiūlė prieš kameras pakeisti plaukų spalvą. Aš atsakiau: “Gerai.” Tuo pačiu metu išėjau iš teatro. Keičiausi ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Keičiau savo gyvenimo būdą, vietą. Pradėjau dirbti su kameriniais projektais, keliauti po Lietuvą, nors dar keletą metų pagal sutartį dirbau Kauno dramos teatre. Teatre aktorius visada trypčioja vietoje, laukia vaidmenų, jaučiasi surištomis rankomis, nes negali planuoti savo laiko, yra priklausomas. Jokiais būdais nesakau, kad man teatras pradėjo trukdyti. Bet kai daug metų dirbi teatre, jau puikiai žinai, kas yra geras režisierius, gera dramaturgija. Prieš išeidama iš teatro mąsčiau, kiek ilgai reikės laukti gerų vaidmenų? Juk jei koks genialus režisierius norės pasikviesti vaidinti - mane bet kur susiras. Jei pati jausiuosi subrendusi kokiam vaidmeniui, galėsiu nuvažiuoti į teatrą, padėti režisieriui ant stalo pjesę ir pasakyti: “Noriu.” Iniciatyva turi eiti ir iš tavęs. Todėl pradėjau režisuoti renginius, kamerinius projektus. Savo literatūrinėms programoms kuriu scenarijus. Persiverčiau, dar kartą įsimylėjau, pradėjau kurti, įgavau naują kvėpavimą.

- Jūsų vyras Arūnas Sakalauskas - žinomas skulptorius. Galbūt esate jo mūza?

- Arūnas mano nedidelę skulptūrėlę iš plastilino yra nulipdęs tik pačioje draugystės pradžioje. Jo veikloje visada jį palaikiau. Teatre vaidmenį aktorius sukuria per kelis mėnesius, o skulptorius savo monumentalius darbus kuria net po keletą metų.

- Ar nebuvo sunku dviem menininkams po vienu stogu?

- Anksčiau, kai stengdavomės suprasti vienas kitą, būdavo ir audringesnių, aistringesnių scenų. Menininkai apskritai yra individualistai ir egoistai. Bet iš savo vyro visada sulaukdavau geranoriškumo, dėmesio, meilės, supratimo tam, ką aš darau. Kaip aš galėjau neatsakyti tuo pačiu? Su branda ateina išmintis, nustoji keisti žmones. Juk pamilai jį, tą kitą, - visą, tad kodėl reikia jį taisyti?

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą