2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

TADEUSZ ROLKE PARODA „VISKAS YRA FOTOGRAFIJA“

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12 , Kaune  kovo 10 d., ketvirtadienį, 17 val. į vyks Tadeusz Rolke retrospektyvinės parodos „Viskas yra fotografija“ atidarymas. Jame žada dalyvauti parodos autorius Tadeusz Rolke bei parodos kuratorius Marek Grygiel.


Jubiliejinėje vieno iškiliausių Lenkijos fotografų Tadeuszo Rolke (g. 1929) retrospektyvinėje parodoje pristatomos ankstyvosios menininko fotografijos, pelniusios jam pripažinimą Lenkijoje ir toli už jos ribų, taip pat daug dėmesio skiriama naujausioms, pastaraisiais metais darytoms fotografijoms.
Tadeuszo Rolke’s fotografinės kūrybos turtingumas, daugialypumas leidžia joje įžvelgti ryžtingą siekį ištirti šį sudėtingą pasaulį, kartu nepaliaujamą stebėjimąsi įvairiai pasireiškiančiu jo nepastovumu ir efemeriškumu. Ilgametis kontaktas su visada esančia šalia kamera,  leido Tadeuszui Rolke’i užfiksuoti šiuos pasaulio gabalėlius savotiškai, taip pat leido atitolti nuo paties savęs.
Domėjimasis pasauliu, atvirumas jo multikultūriniams aspektams yra priežastys, dėl kurių Tadeuszo Rolke’s nuotraukos turi universaliosios fotografijos, kuri gali atsirasti bet kuriuo metu ir bet kurioje geografinėje platumoje, bruožų. Vis dėlto yra kažkas, kas tuos darbus sujungia į visumą, – tai labai geranoriškas požiūris, kuriuo autorius įsiklauso į tai, kas yra svarbiausia tam tikram asmeniui ar tam tikram įvykiui. Šie aistringai ir nuoširdžiai pagauti fragmentai sukuria tik nedideles, bet nepaprastai jaudinančias istorijas. Tada viskas pasiekia nepriekaištingą harmoniją: spalva, šviesa, nuotaika, šešėliai ir pustoniai, tam tikra kompozicija, kurią kartais lemia sekundės dalys...
Tadeuszo Rolke’s nuotraukos tobulai piešia žmogų ir jo aplinką. Be dokumentinio atspalvio, kadrai turi tam tikrą specifinę aurą, savotišką magiją, kurią galima pastebėti be ypatingų aiškinimų. Yra nuotraukų, kuriose nėra žmonių, bet visada jaučiame, kad prieš akimirką būtent ten jie buvo, nes palikti jų veiklos pėdsakai yra nepaprastai ryškūs tiesiogine ir perkeltine prasme.
Tadeuszas Rolke retai fotografuoja peizažus, jis fiksuoja žmonių likimo topografiją, perteikiamą gyvenimo turiningumu. Jį domina ne tik garsūs ir žinomi žmonės, bet ir visiškai anoniminiai asmenys, kuriuose atrandame kai ką, kas mus priverčia susimąstyti ne tik apie įamžintą asmenį ar situaciją, bet ir skatina platesnes, labiau filosofines refleksijas.

Jo ilgamečio žavėjimosi fotografija pradžia siekia šeštąjį dešimtmetį ir yra susijusi su spaudos fotografija. Kaip tik tada jis padarė kelis vertingus reportažus, kurie buvo ryškiai visuomeniško atspalvio, išspausdintus savaitraštyje „Stolica“. Paskesnį dešimtmetį jis dirbo viename iš geriausiai redaguojamų mėnraščių „Polska“ ir intensyviai dokumentavo šalies menininkų ir intelektualų gyvenimą. Kitus dešimt metų gyveno Hamburge ir dirbo laisvai samdomu fotografu Vokietijos ir kitų Europos šalių žurnalams. Devintajame dešimtmetyje ėmėsi ieškojimų, įgyvendino labiau kamerinius savo projektus (pvz., „Beatričė“), kurių sėkminga pabaiga buvo pažymėta didžiule grupine paroda „Prievarta, seksas, nostalgija“, surengta pagal jo koncepciją. Po 1989 metų įvykių Tadeuszas Rolke vis dar bendradarbiavo su daugeliu leidinių, tarp kurių buvo ir Hamburge leidžiamas žurnalas „Art“, kuriame savo nuotraukomis reklamavo progresyvųjį Lenkijos meną, taip pat bendradarbiavo su žurnalais „Magazyn Gazety Wyborczej“, „Wprost“ ir kitais savaitraščiais.

Pradedant retrospektyvine paroda „Fotografavau septintąjį dešimtmetį“ Varšuvos šiuolaikinio meno centre 1987 metais, jis ėmė vis dažniau eksponuoti savo darbus, taip pat užsienyje (Vokietijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje).

„Kad padarytum gerą nuotrauką, reikalingas ne tik talentas, bet ir intuicija bei gebėjimas stebėti pasaulį“, – teigia menininkas .

Parodos kuratorius Marek Grygiel.

Deimanto Narkevičiaus ir Natalijos Bondarčiuk projektas Austrijoje

Kovo 3 dieną Vienos filmų muziejus programoje „Mokslinė fantastika – ateities istorija“ pristatytas lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus video darbą “Aplakant Soliarį” bei legendinio rusų kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmą „Soliaris”.

Renginyje dalyvavo lietuvių menininkas Deimantas Narkevičius bei rusų aktorė ir režisierė Natalija Bondarčiuk. Projektą remia Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie ESBO, Rusijos federacijos nuolatinė atstovybė prie ESBO, Rusų kultūros institutas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Andrejus Tarkovskis filmą „Soliaris“ pastatė 1972 metais pagal mokslinės fantastikos rašytojo Stanislavo Lemo to paties pavadinimo romaną, kuriame pasakojama apie materializuotas, iš individo atminties gimstančias psichines projekcijas. Pagrindinius vaidmenis atlieka lietuvių aktorius Donatas Banionis (Chrisas) ir rusų aktorė Natalia Bondarčiuk (Hari). 
 
Trumpas menininko Deimanto Narkevičiaus filmas „Aplankant Soliarį“ (2007) sukurtas pagal paskutinį Stanislavo Lemo knygos skyrių, kuris Tarkovskio filme neinterpretuojamas. Šiame skyriuje astronautas Chrisas Kelvinas pasakoja apie jo trumpą nusileidimą ant Soliario planetos paviršiaus prieš pat jam grįžtant iš kosminės misijos.  Soliario kraštovaizdžio vizualizacijai Narkevičius panaudojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 1905 metais prie Juodosios jūros darytas fotografijas. Būtent toks peizažas buvo panaudotas ir Andrejaus Tarkovskio filme.  Kaip ir rusų režisieriaus taip ir lietuvių menininko darbe astronauto vaidmenį praėjus trisdešimt penkeriems metams po Tarkovskio „Soliario“ pastatymo atlieka aktorius Donatas Banionis.
 
Deimantas Narkevičius
Deimantas Narkevičius gimė 1964 metais Utenoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, 1992 m. jis metams išvyko studijuoti į Londoną. Šios studijos stipriai įtakojo jo vėlesnį susidomėjimą vietą žyminčiu menu bei vietos apibrėžimu platesne diskursyvine prasme. Pastaruosius dešimt metų Narkevičiaus kūriniai dažniausiai atsiranda kino juostoje.
 Deimanto Narkevičiaus kūryba yra sulaukusi plataus pripažinimo tarptautinėje meno scenoje. Šis menininkas atstovavo Lietuvą 49-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2001 metais. Jis buvo pakviestas į tokias parodas kaip Manifesta, Busano ir Gvangdžu šiuolaikinio meno bienalės, dalyvavo Miunsterio Skulptūros projekte bei Tarptautiniuose Roterdamo kino festivaliuose. 2008 metais apdovanotas prestižiniu šiuolaikinio meno Vincento prizu, tais pačiais metais jam suteikta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.

Natalija Bondarčiuk
Rusų kino aktorė ir režisierė Natalija Bondarčiuk gimė 1950 metais Maskvoje ukrainiečių aktoriaus Sergėjaus Bondarčiuko ir rusės aktorės Inos Makarovos šeimoje. Natalijos brolis Fiodoras Bondarčiuk žinomas kino režisierius ir aktorius, sesuo Elena – taip pat aktorė. 1971 metais Natalija Bondarčiuk baigė aktorystės studijas Gerasimovo kinematografijos institute ir 1975 metais režisūrą. Debiutavo filme „U ozera“ (Prie ežero), „Ty i ya“ (Tu ir aš) ir „Prishyol soldat s fronta“ (Karys grįžta iš fronto). Tarptautinės šlovės susilaukė už Hari rolę Andrejaus Tarkovskio filme “Solaris”. Itin teigiamai apie jos vaidmenį filme atsiliepė pats režisierius. Vėliau Natalija Bondarčiuk debiutavo kaip režisierė: 1982 metais pasirodė Jaltoje sukurtas filmas „Zhivaya raduga“ (Gyva vaivorykštė), 1985 metais – „Detstvo Bambi“ (Bembio vaikystė) ir 1986 metais – „Yunost Bambi“ (Bembio jaunystė).
 
 
Rita Valiukonytė
 Kulturattaché in Österreich und Kroatien
Botschaft der Republik Litauen

Kultūros naujienos kovo 5 dienos spaudoje


"Geriausi protai dirbs Lietuvai", - 2009-aisiais žadėjo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), pradėdama mokslo ir studijų reformą. Tiesa, šūkyje neminimi talentai, kurie negali pasigirti šimtukais iš valstybinių egzaminų, tačiau ilgus metus paskyrė fortepijonui arba tapybai. Šių specialybių atstovų rengėjai patvirtina - stojančiųjų į kosminėmis sumomis įvertintas meno studijas kasmet mažėja, o gabiausiųjų keliai į saviraiškos laisvę ir gerovę nusidriekia per užsienio aukštąsias mokyklas. ŠMM žada, kad šiemet priėmimo į menų studijas tvarka, menų grantų skyrimo principai ir priėmimo organizavimas toliau bus tobulinami. Tuo metu ministerijos politiką Lietuvos talentų genocidu vadinantys meno studijų vadovai teigia jau regintys reformos, įdiegusios vadinamųjų studijų krepšelių sistemą, liūdnas pasekmes. Jų manymu, nedaug trūksta, kad šias išdavas pajustų ir šalies orkestrai, teatrai, mokyklos, galų gale - pati kultūros įstaigų publika. "Kol kūrybingi jauni lietuviai semsis žinių svečių šalių aukštosiose mokyklose, mūsų šaliai gali tekti importuotis menininkus iš Kinijos", - kartėlio neslepia švietimo ir kultūros įstaigų vadovai. VAKARŲ EKSPRESAS

Tomo Venclovos kūrinių lentynoje – jau trečia knyga, skirta Vilniui. Nors poetas į savo miestą sugrįžta porą kartų per metus, netrunka vėl pasiilgti. "Tai magiškas miestas", – cituoja jis Czesławo Miłoszo žodžius. Tai – Vilniaus kultūrinė istorija, parašyta eseistiniu stiliumi. Stengiausi, kad ji būtų objektyvi ir išvengtų "ultralietuviško" diskurso, kurio tokiose knygose daugelis skaitytojų tikisi. Rašiau ją, kiek atsimenu, apie metus, atitrūkdamas nuo dėstymo ir kitų darbų, interviu VILNIAUS DIENAI sakė T.Venclova.


Per 40 proc. Lietuvos gyventojų Vilniuje apsilankė ne darbo reikalais. Tai rodo, kad Vilnius yra šalies gyventojų turizmo traukos centras. Jei kelionė nekainuotų, Vilnių aplankytų 70 proc. gyventojų.
Turistų pomėgių tyrimas jiems lankantis Vilniuje buvo atliktas Vilniaus savivaldybės užsakymu. Paaiškėjo, kad šalies sostinė vis labiau tampa kultūros renginių išsiilgusių žmonių traukos vieta. Per 80 proc. apklaustųjų su malonumu lankytųsi Vilniuje vykstančiuose kultūros renginiuose – koncertuose, spektakliuose, beveik 84 proc. vilniečių rekomenduotų savo svečiui būtinai juose apsilankyti, skelbia tyrimas.SOSTINĖ/LIETUVOS RYTAS




Nė vienas specialistas Laisvės alėjos 90 namo stiklinio antstato nepagyrė, bet savo kaltės neįžvelgė. Išnarsčius visus dokumentus, tikimasi išaiškinti kaltininkus ir juos nubausti. Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės Dianos Varnaitės įsakymu sudaryta laikinoji tarpžinybinė komisija pradėjo aiškintis prieštaringai vertinamo stiklino antstato ant namo savivaldybės pašonėje atsiradimo aplinkybes. "Mano asmenine nuomone – baisu, kas atsitiko Kauno mieste. Tokių objektų neturėtų būti, su kultūros paveldu neturėtų būti taip elgiamasi", - nusivylimo neslėpė KPD direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis. Jis patikino, kad departamentas pasiryžęs išnagrinėti klausimą. KAUNO DIENA



Prieš porą savaičių Lietuvą miniatiūriniu stalu ir taburete nustebinęs dailininkas Vytautas Kusas kauniečius džiugina ne tik šiais, bet ir kitais ne ką mažiau įspūdingais savo darbais.Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“ iki balandžio 5-osios veikia dailininko V.Kuso miniatiūrų ir dailininkės Ritos Rimšienės tapybos darbų paroda. Palangoje gyvenantis 61 metų profesionalus dailininkas ir poetas V.Kusas garsėja ir kaip kolekcininkas, gurmanas. Jis yra ir Lietuvos rekordininkas. Pernai menininkas nutapė ilgiausią Lietuvoje – 10,2 metro ilgio ir 20 centimetrų pločio paveikslą „Novelių miniatiūra“. Šešerius metus tapytas unikalus paveikslas-juosta įtrauktas į šalies rekordų sąrašą.Kaune pristatomi 2007–2011 metais sukurti dailininko darbai. LAIKINOJI SOSTINĖ/LIETUVOS RYTAS




Vilniuje yra nemažai įvairių teatrų. Ar daug, ar nedaug žmonių juos lanko, sunku pasakyti. Bet kai vyksta spektakliai M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre, su bilietais būna striuka. Su vietom - irgi. Gal dėl to, kad mažieji spektaklių dalyviai turi tėvus, tetas, dėdes, senelius. O gal greičiau, kad teatre ir labai jauku, ir labai gražu. Ar tikrai taip, VAKARO ŽINIOS  klausia mokyklos direktorių Romualdą Kondrotą. 


Šiandien Tibeto Nauji metai (Losar) Vilniuje

Šiandien nuo 14 val Užupyje, Tibeto skvere (Malūnų gatvėje), vyks tibetiečių Naujųjų metų šventės Losaro (tib., Lo – „metai“, Sar – „nauji“) paminėjimas. Tai svarbiausia ir didžiausia tibetiečių šventė tiek pačioje Sniegynų šalyje, tiek ir tremtyje, po kurios prasideda ypatingą vietą Tibeto kultūroje užimanti Didžioji Maldų šventė.


Šią dieną Tibeto skvere simboliškai bus minima Losaro šventė ir linkima gerų Naujųjų metų ištremtai Tibeto tautai. Per šventę bus kūrenamas laužas, sudegintos senosios Tibeto skverą puošusios maldos vėliavos ir kabinamos naujos. Susirinkusieji bus vaišinami tibetietiška arbata.


Tibetiečių Naujųjų metų šventė sutinkama pagal Mėnulio kalendorių – pirmąją jauno mėnulio dieną ir švenčiama laikantis visų seniausių amžių dvelksmą išlaikiusių tradicijų. Šios šventės tradicija artima mūsų Kūčioms. Tai šviesos pergalės prieš tamsą, gėrio – prieš blogį, vilties ir naujo gyvenimo pradžios šventė. Jos metu tarsi persikeičia pasaulis, ir viskas sugrįžta į pirmapradį laiką, į vieną, vientisą erdvę.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė Tibeto trilogijoje apie Losaro šventimą rašė: „Artėjant Naujiesiems metams, tibetiečius, kaip ir visus žmones, apsėda pirkimo ir ruošos aistra. Net ir vienuoliai po vieną ar būreliais zuja po gėrybėmis užverstus Dharmasalos turgelius, pirkdami įvairiausių skanėstų. Tibetiečiai anaiptol neabejingi sočiam, skalsiam, gausiam ir gardžiam maistui, net Jo Šventenybė Dalai Lama naujametėje kalboje linki savo tautai skaniai pavalgyti. Visi atrodo labai užsiėmę. „Losar-lesar“ – byloja tibetietiškas priežodis, turintis lietuvišką atitikmenį „Nauji metai – nauji darbai“.
Pagal tibetiečių tradiciją, visą savaitę prieš Losarą atliekamos įvairios apsivalymo apeigos. Ugniai ir vandeniui čia skiriama ypatinga reikšmė. Ugnis sunaikina apdulkėjusius šventyklų altorius puošusius baltus šilko šalikus, išblukusias popierines gėles, sudėvėtus vienuolių drabužius, sudūlėjusius ritualinius tekstus, nublukusias maldų vėliavas, nes tikima, kad Naujųjų metų dieną viskas bus atkurta iš naujo.
Pasak J. Ivanauskatės, „Losaro išvakarėse apšvarinama visa apylinkė, kabinamos maldos vėliavos, perdažomi namai, ant durų piešiami 8 sėkmės simboliai, ant slenksčio kartais braižoma svastika – neįveikiamos sėkmės ženklas. Žmonės apsivelka naujus puošnius drabužius, kurie dažniausiai ir saugomi šiai vienintelei progai.“

Simboliniu tibetiečių Naujųjų metų paminėjimu ketinama įprasminti kultūrinį ir dvasinį Vilniaus bei Tibeto bendradarbiavimą, taip pat atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus šiandieniame Tibete, tai akcentuoja ir Europos Sąjunga, pasisakanti už Kinijos valdžios ir Dalai Lamos bei jo atstovų dialogą bei taikų santykių sureguliavimą, siekiant tvaraus sprendimo, gerbiant Tibeto kultūrą, religiją ir identitetą.

2011 m. kovo 4 d., penktadienis

Kauno simfoninis orkestras kviečia paklausyti Ernesto Šosono, Darijaus Miljo ir Jano Sibelijaus kūrinių

Šįvakar pirmame pavasariniame Kauno simfoninio orkestro koncerte - rečiau Lietuvoje skambanti muzika.

Kauno valstybinėje filharmonijoje penktadienio vakaro koncerte klausytojai turės progą išgirsti nedažnai skambančių muzikos kūrinių. Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, atvers šalies koncertų salėse retai atliekamas partitūras.
Pirmajame kalendorinio pavasario koncerte bus pristatyta XIX a. pabaigos ir XX a. kompozitorių Ernesto Šosono, Darijaus Miljo ir Jano Sibelijaus kūrinių programa - nuo skaidrios lyrikos iki džiazo elementų. Koncerto, vyksiančio Kauno valstybinėje filharmonijoje, svečias - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Edmundas Seilius (tenoras).
Anot orkestro atstovo Julijaus Grickevičiaus, klausytojai pirmiausia išgirs impresionistinės muzikos pradininku laikomo Ernesto Šosono (Ernest Chausson) romantiškąją "Poemą apie meilę ir apie jūrą". Kauno miesto simfoninis orkestras šį savo nevaržoma fantazija ir intuityvumu stebinantį kūrinį atliks pirmą kartą, į jį įsilies jautrus operos solisto E. Seiliaus balsas.
Koncerte taip pat skambės vieno produktyviausių prancūzų kompozitoriaus Darijaus Miljo (Darius Milhaudt) muzika baletui - pantomimai "Jautis ant stogo". D. Miljo savo kūryboje naudojo daugybę skirtingų stilių - prancūzų folklorą, džiazo elementus. Viešėdamas Brazilijoje, įkvėptas Lotynų Amerikos tradicinės šokių muzikos, sambos ir tango ritmus įpynė į efektingąjį "Jautį ant stogo", kurį Paryžiaus publika gerai įvertino ne tik už spalvingą muziką, bet ir klounados elementus. Vakarą vainikuos Jano Sibelijaus (Jean Sibelius) simfonija Nr. 5 - brandus ir originalų suomių kompozitoriaus braižą atspindintis kūrinys.
Solistas E. Seilius 2000 m. debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Nemorino vaidmeniu Gaetano Donicečio (G. Donizetti) operoje "Meilės eliksyras". Vėliau jis bendradarbiavo su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo kameriniu orkestrais. Studijavo Dalaso universitete, po to - Bostone, kur dirbo su pasaulinio lygmens muzikos pedagogais. Dainavo Dalaso, Amarillo, Čikagos operose, koncertavo Japonijoje (su Lenkijos nacionaline opera), dirbo Reino nacionalinėje operoje, Strasbūre. Be to, E. Seilius dalyvavo meistriškumo kursuose su pasaulinėmis žvaigždėmis, koncertavo, gastroliavo ir dirbo JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Giuseppe's Verdi operos „Otelas“ premjera Vilniuje („7 meno dienos“)

Belaukiant grandiozinės premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kviečiame paskaityti Beatos Leščinskos pasvarstymus Vilniaus miesto kultūros savaitraštyje.

Dezdemona iš tikrųjų nekalta, ji neketino išduoti savo vyro. Taip prieš penketą su puse metų teigė Olegas Lapinas interviu teatro žurnalui „Bravissimo“. Ir pridūrė, kad „net ir Otelo negalima laikyti kaltu, nes ir psichiatrinėje ekspertizėje pasitaiko atvejų, kai žmogžudžiai išteisinami pripažinus, kad jie išgyveno patologinį afektą, t.y. visiškai negalėjo atsakyti už savo veiksmus.“ Tiesa, klausinėjama žymiojo psichoterapeuto buvo apie baleto „Dezdemona“ problematiką, bet turbūt nesiginčysime, kad ji tinka ir operai „Otelas“.


Kovo 18, 19 ir 20 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyks Giuseppe's Verdi operos „Otelas“ premjera (režisierius Eimuntas Nekrošius, dirigentas Gintaras Rinkevičius). Žinoma, šiek tiek unikalu, kad vieno teatro repertuare susiduria opera „Otelas“ ir baletas „Dezdemona“ (kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo), o jei dar pridėtume to paties Nekrošiaus statytą Williamo Shakespeare'o „Otelą“ dramos scenoje su balerina Egle Špokaite Dezdemonos vaidmeny, išeitų išties įdomi vienos temos, bet skirtingų žanrų dėlionė apibrėžtoje laiko ir erdvės atkarpoje.

Bet dabar ne apie tai. Klausimas štai koks - apie ką yra opera „Otelas“? 


 Jei spręstume pagal pačią pjesę ir operos libretą (nors jo autorius Arrigo Boito, akylai prižiūrimas Verdi, gerokai pakoregavo Shakespeare'o pirmavaizdį), pamatytume, kad svarbiausia operos pora bene yra Otelas ir Jagas, nes Dezdemona - labiau pasyvus personažas. „Dezdemona yra visiška auka, - teigia filosofas Leonidas Donskis. - Viskas, ką ji jaučia, - tai patys kilniausi jausmai gyvenimo draugui ir vyrui, o visa baigiasi tuo, kad, deja, vien dėl to, jog Jagas pavydi Otelui, vien dėl vyrų konkurencijos, susirėmusių vyriškų ambicijų kilni moteris tampa auka.“ („Bravissimo“, 2005, Nr. 1) Operoje, kaip ir pjesėje, ji iki pat paskutinės gyvenimo sekundės, regis, nė nenutuokia apie intrigas, rezgamas aplink ją, ir nepastebi grėsmės. Juk Otelas 3 veiksmo pabaigoje (opera - 4 veiksmų) net pakelia ranką prieš žmoną. Tačiau, anot O. Lapino, „Dezdemonos meilė yra „daryk su manimi, ką nori“, o Otelo - „darysiu su tavimi, ką noriu, nes tu esi mano“. Dezdemona nėra labai valinga ir savarankiška, ji linkusi rinktis (ne tik ją renkasi) tokį žmogų kaip Otelas - turintį stiprų nuosavybės jausmą.“ („Bravissimo“, 2005, Nr. 1)

 

Verdi „Otele“ labai įdomiai transformavosi šiaip jau iš klasicistinės operos buffa (o žvelgiant dar giliau - iš commedia dell'arte) atėjęs esminis šeimininko ir tarno tandemas. Tik komiškojoje operoje sumanus ir savo tironišku šeimininku gebantis manipuliuoti tarnas paprastai yra teigiamas, simpatijas keliantis personažas (pavyzdžiui, Figaras), kurio intrigos padeda triumfuoti teisingumui. O jo šeimininkas gali pasigirti tik aukšta kilme (kaip Mozarto grafas Almaviva) arba stora pinigine (Verdi Falstafas), bet tikrai ne kilniais poelgiais ar tauria širdimi. „Otele“ - viskas atvirkščiai: Jagas vis dar tas pats sumanus ir savo suvereną aplink pirštą lengvai apvyniojantis pavaldinys, tačiau čia jis įgauna ryškų minuso ženklą, tampa absoliutaus blogio ir niekšybės įsikūnijimu. Beje, tokio santykio užuomazgą jau matome „Rigolete“, kur hercogo juokdarys toli gražu nėra teigiamas personažas (bet jo buvimas tėvu - kitas itin svarbus tipažas Verdi operose - gerokai sušvelnina atstumiančias Rigoleto savybes). O Otelas, išlikdamas tironišku, savininkišku suverenu (čia ir operos seria, ir operos buffa šaknys), nuo kurio įtvirtintų įstatymų ir užgaidų priklauso daugelio likimai, vis dėlto žiūrovams kelia užuojautą kaip tragiškas personažas. Juo, lygiai kaip ir komiškoje operoje, virtuoziškai manipuliuoja tarnas, bet Otelui tarsi perduodamos anksčiau sumanaus tarno pusėje buvusios žiūrovų simpatijos. Beje, ir kilmės klausimas čia pateikiamas atvirkščiai: Otelui užkopti į visuomeninės hierarchijos viršūnę padeda veikla ir asmeniniai nuopelnai, o ne kilmė (jis - mauras).

 
Taigi jei žvelgtume tik į siužetą, pelnytai galėtume klausti, kur čia meilė ir beveik - kuo čia dėta Dezdemona? Jos vaidmuo šiame kietų vyriškų žaidimų lauke tikrai nėra labai svarus. Anot L. Donskio, „Shakespeare'o papasakotoje istorijoje atsiranda universalaus skambesio apie moters tragediją vyrų pasaulyje, kuriame vyrauja pražūtingos aistros. Venecijos mauras Otelas, sykiu Jagas - jo tariamas bičiulis, o iš tikrųjų išdavikas ir pavyduolis, taip pat ir Kasijus - visi yra karo žmonės.“ („Bravissimo“ 2005, Nr. 1)

 

Tačiau operoje, žinoma, būtų didelė klaida nepaisyti muzikos ir pačios operos raidos dėsningumų. Kad taptų centrinis, personažas čia neprivalo daug veikti, pirmiausia jis turi gražiai, įtaigiai (ir daug) dainuoti. O kas ryškiausiai įkūnija operos galią (taigi ir muzikos galią, nes, pasak slovėnų filosofo ir kultūros teoretiko Mladeno Dolaro, opera - tai muzikos galios manifestacija, padarymas matoma), jei ne operos diva? Tasai išties centrinis operos plačiąja prasme personažas, su kurio nunykimu XX a. kūriniuose daugelis sieja ir operos žanro jos klasikiniu pavidalu mirtį.

 

Aida arba Džilda taip pat nėra labai aktyvios veikėjos, bet jų dainavimas, skambantis balsas - tai ypač aktyvi ir didelį poveikį turinti garsinės materijos dalis. Ir būtent divos mirtis - dažniausiai aukojantis ir visada nepelnyta - operos scenoje sukelia didžiausią žiūrovų simpatijų bangą, šis momentas sukelia katarsį. Tad muzikos lygmeny XIX šimtmetis - tai moterų triumfo operoje amžius, nors siužetai lyg ir nurodo, kad tos epochos operų kūrėjai su Verdi, vienu svariausių to „žaidimo“ dalyvių, priešaky labai nemėgo moterų. Mladenas Dolaras pateikia pavyzdžių: divos scenoje susidegina („Norma“, „Chovanščina“), nuduriamos („Karmen“, „Rigoletas“), pasmaugiamos („Otelas“), palaidojamos gyvos („Aida“), nusižudo („Madam Baterflai“), nušoka nuo bokšto („Toska“), numarinamos tuberkulioze („Traviata“, „Bohema“), miršta iš meilės ir pan. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir vyrų nesigailima, pavyzdžiui, valdovas pasirodo esąs žudikas ir pasmerkiamas mirčiai kankinamoje vienumoje („Borisas Godunovas“). Nereikėtų stebėtis, nes, pasak Dolaro, XIX a. opera tapo iš esmės „katastrofų“ menu. Mintyse peržvelgus operų siužetus teks sutikti, kad operai neabejingas filosofas teisus.

 

Tad - apie ką yra Verdi opera „Otelas“? Kitaip nei nemaža dalis operų, kurių „nuogas“ siužetas atrodo beveik visiška nesąmonė, matuojant jį sveiko proto masteliu (pavyzdžiui, Verdi „Trubadūras“), „Otelas“ turi puikų ir tvirtą šekspyrišką pagrindą. Tačiau net ir šiuo atveju būčiau linkusi sutikti su minėtuoju Dolaru, kad operoje viešpatauja ir yra svarbiausia fantazijos logika. Kaip sapne. Sapnas gali būti labai nelogiškas ir neįtikimas, bet kartu keistomis metaforomis atskleisti ypač svarbius, tiesiog esminius dalykus, kurių „blaivia“ kasdienybės akimi nematome. O jei Verdi „Otelas“ nuo 1887-ųjų vis dar statomas ir jį žiūrėti bei jo klausytis vis dar einama, galima spėti, kad ir šį n-tąjį kartą opera mums atskleis kažką labai svarbaus apie mus pačius.


--------------------------------------------------------------------------------

„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Laisvės alėjos baisenybės svarstyme išpeiktas architektas

Rekonstruojamas pastatas šalia savivaldybės pirmiausiai išgąsdino kauniečius
Kauno Savivaldybės mažojoje salėje įvyko pirmasis laikinosios komisijos dėl pastato Laisvės al. 90 rekonstrukcijos posėdis.

KPD prie KM direktorė Diana Varnaitė
Tyrimas pradėtas kilus visuomenės pasipiktinimui dėl akivaizdaus architektūrinio Laisvės alėjos kontekstualumo pažeidimo. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė sudarė komisiją ištirti rekonstrukcijos aplinkybes.
„Negalėjome nereaguoti į tokio pastato atsiradimą. Stebėjau šio pastato atsiradimą – projekte buvo pavaizduota ir frontonas, ir kraigė, dominavo šviesus stiklas, tačiau kai pamačiau, kad kraigė pradėta ardyti, nusprendžiau nedelsti. Tai jau ne pirmas „stiklainis“ Laisvės alėjoje, tačiau šis pasižymi įžūlumu – ypač neestetiškai jis atrodo žingsniuojant nuo Centrinio pašto pusės. Esu nepatenkintas asmenimis, kurie nepaviešino galimybės diskutuoti kauniečiams dėl šio projekto nei socialinėje erdvėje, nei internete. Privalome taisyti tai, ką dar galima ištaisyti“, - teigė Kauno meras Andrius Kupčinskas.
Posėdžiui pirmininkavo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis, taip pat jam dalyvavo architektas Audrys Karalius, savivaldybės bei visuomenės atstovai.
„Gavome mero raštą, todėl greitai sureagavome ir subūrėme šią komisiją. Aiškinsimės, kokios priežastys lėmė tokio pastato atsiradimą -  ar kompetencijos stoka, ar teisės aktų pažeidimai. Jei paaiškės, kad buvo pažeisti įstatymai, bus kreiptasi į prokuratūrą dėl viešo intereso pažeidimo bei taip pat bus svarstomas atsakingų asmenų kompetencijos klausimas“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.
Posėdis prasidėjo asmeninių įžvalgų bei nuomonių dėl pastato estetikos pristatymu. Beveik vienbalsiai buvo pripažinta, kad galutinis rezultatas gerokai prasilenkia su lūkesčiais. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus specialistų nuomone, pastatas suprojektuotas atskirai nuo jį supančios aplinkos.


Architektas Virginijus Juozaitis turės aiškintis dėl savo darbo
„Sunku būtų prisiminti Kaune tokią architektūrinę klaidą. Nereikia kalbėti apie tai, kad dar kažkas bus pabaigta ir atrodys kitaip – svarbu klaidos esmė. Visi puikiai žinome, kad norint, pavyzdžiui, Žaliakalnyje suprojektuoti modernią verandą ir įteisinti ją, tenka nueiti kryžiaus kelius, o štai toks šedevras lengvai iškyla miesto širdyje. Čia įžvelgiu tris problemas. Pirma – autorius. Patyręs specialistas (architektas Virginijus Juozaitis) padarė tokią šiurkščią klaidą, todėl šis atvejis kelia ir papildomų klausimų, juk negalima sakyti, kad taip „gavosi netyčia“. Kitos dvi klaidos - tai pats statybos procesas, dėl kurio Kauno architektų bei urbanistų ekspertų tarybos (KAUET) nuomonės labai išsiskyrė bei viso šito kvartalo sutankinimo projektas. Šis stiklinis statinys – tik kvartalo sutankinimo projekto fragmentas ir akivaizdu, kad jis yra klaidingas, nes atspindi tik užsakovo norus“,  - sakė architektas Audrys Karalius.
Komisijos nariai nusprendė apsikeisti turima medžiaga – architektūriniais planais, detaliuoju planu, statybų leidimų kopijomis. Visi dokumentai bus išnagrinėti per savaitę, Statybos inspekcija dar kartą vertins pastatą. Į kitą posėdį taip pat bus kviečiamas projekto autorius Virginijus Juozaitis bei pastato savininkas.
Antrasis komisijos posėdis turėtų vykti kovo 15 dieną, 10 valandą.

ELENOS JAKUTYTĖS JUBILIEJINĖ PARODA

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, (Putvinskio g. 64, Kaune) šiandien 17 val. vyks grafikės Elenos Jakutytės (1911 – 1999) kūrybos parodos, skirtos dailininkės 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui, atidarymas.


E.Jakutytė/šv.Jurgis
Parodoje eksponuojami 45 estampai ir monotipijos, dauguma atspaudų sukurti mišria
technika. E. Jakutytės kūrybai būdingos dekoratyvios, apibendrintos formos, subtilūs
pastelinių spalvų deriniai, dominuoja savitai interpretuoti liaudies dainų, tautodailės motyvai.
2011 m. minime E. Jakutytės šimtmečio jubiliejų. Tai prasminga proga priminti visuomenei
grafikės kūrybą, paveikusią bent kelias dailininkų kartas (jos mokiniai buvo Petras Repšys,
Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Edmundas Saladžius ir kt.)
Meninikė savo kūryba teigė individualų požiūrį į nykstančius reiškinius, puoselėjo pamatines
vertybes ir ugdė kūrybiškas asmenybes.
E. Jakutytė (1911–1999) – garsi Lietuvos grafikė, pedagogė. 1932–1934 m. Vytauto Didžiojo
universitete studijavo biologiją. 1950 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės
institutą. 1950–1970 m. dėstė Kauno vidurinėje meno mokykloje (nuo 1969 m. Kauno J.
Naujalio vidurinė meno mokykla).
Kūrė daugiausia linoraižinius ir monotipijas. Sukūrė ekslibrisų, atvirukų, knygų iliustracijų.
Apipavidalino Aleksejaus Tolstojaus knygas „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ (1947)
m. bei „Vilkas ir ožiukai“ (1949).
Parodose E. Jakutytė dalyvavo nuo 1952 m. Individualios parodos surengtos Kaune ir Vilniuje.
Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Vaidoto Žuko eko-tapyba sostinės „Juškus Gallery“


Artinantis pavasariui, „Juškus Gallery“ pristato šiluma ir miela nostalgija dvelkiančią žymaus viduriniosios kartos menininko Vaidoto Žuko (g. 1956) tapybos darbų parodą „Kol dar esame Lietuvoje...“ Pastaraisiais metais kurtas 24 kūrybos darbų ciklas pristato Lietuvoje netikėtą – ekologiškos technologijos tapybą. Aplankyti ir pasidomėti eko-tapybos paroda vilniečiai ir miesto svečiai galės iki kovo 30 dienos.


„Naujausioje parodoje regime išoriškai, atrodo, nurimusį, stabtelėjusį dailininką, kuris nesiliauja žavėti savo nenuilstančiu talentų ir formų įvairove“, - sako parodos kuratorė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Anot jos, tapybos darbuose lietuviškos buities simboliai: karučiai, mediniai stulpai ar susisukę erškėčiai tampa metaforiškais Užgavėnių atributais. „Taip menininkas vilioja į savo pasaulį, kviesdamas dar pasilikti Lietuvoje ir pasiklausyti čia pasakojamos istorijos“, - teigia R. Rachlevičiūtė.
„Kol dar esame Lietuvoje...“ - tai jau 46-oji Vaidoto Žuko asmeninė paroda, kurias jis rengia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Keli šimtai V. Žuko kūrinių – keramikos, skulptūros, tapybos – išsiskirstę privačiose kolekcijose Vakarų Europoje, JAV, Australijoje.
Šio autoriaus kūrybos yra įsigiję Lietuvos ir JAV muziejai. Kartu su Ispanijos juvelyrų asociacijos nare Jurga Karčiauskaite-Lago V. Žukas sukūrė ir dvi papuošalų kolekcijas „Mano mielas laukinis…“, 2004. Vėliau šie eksponatai buvo rodyti Norvegijos, Ispanijos ir JAV meno gerbėjams.
Pasak galerijos direktoriaus Donato Juškaus, į moderniąją Lietuvos klasiką besiorientuojanti „Juškus Gallery“ paprastai siekia nesusivilioti dabartimi, tačiau naujojo galerijos menininko kūriniai yra įgiję išliekamąją vertę, kuri ateityje tiktai didės.
„Ko gero, teisi yra menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, teigianti, kad V. Žukui duotas toks stiprus profesionalo instinktas, kad aplinkybės bejėgės ką nors pakeisti“, - sako D. Juškus.

20 metų jubiliejų atšventusi pirmoji privati Vilniaus dailės galerija „Juškus gallery“ yra surengusi apie 170 autorinių ir grupinių teminių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Galerijos pristatoma lietuvių tapybos klasika sėkmingai eksponuota Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke (JAV), Suomijoje, Lenkijoje. „Juškus gallery“ palaiko ryšius žinomais Europos šalių dailininkais ir galerijomis, kurios atstovauja XX a. Vakarų Europos modernizmo klasikos dailę.

Kultūros naujienos kovo 4 dienos spaudoje

Lietuviai nė nepastebėjo, kad garsusis Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas iškeliavo į Kijevą. Apie tai plačiai informavo Ukrainos spauda. Išgirdus šią informaciją Vilniuje, pirmiausia kilo klausimas, kaip galėjo taip tyliai iškeliauti į Ukrainą lietuvių garbinamas paveikslas. Naujasis Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių metropolitas arkivyskupas Inokentijus prisipažino, kad apie jo "kelionę į Kijevą girdi pirmą kartą". Tad koks paveikslas, pristatomas kaip Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos, šiuo metu rodomas Kijeve? Ukrainiečiai, kurie yra buvę Vilniuje ir matę Aušros Vartų Dievo Motiną, iš karto pastebi, kad tai ne ji. LIETUVOS ŽINIOS



Vakar nedidukėje sostinės senamiesčio galerijoje praeityje garsus žurnalistas ir visuomenininkas, o dabar - tiesiog talentingas ir produktyvus dailininkas Vaidotas Žukas pristatė personalinę paveikslų parodą daugiaprasmiu, tačiau šiais laikais kaži kodėl jau skaudžiu pavadinimu "Kol dar esame Lietuvoje". Skubame pasikalbėti su autoriumi apie kultūrą ir Lietuvą, kol abi jos mūsų pasaulyje dar aptinkamos. "Juk išsivaikščiojimas jau vyksta. Ir vyksta žiauriu tempu. Tad neaišku, kaip visa atrodys po trisdešimties metų. Todėl ir sakau: kas galime čia likti, likime. Bent jau tam, kad išsaugotume, semtumėmės ir puoselėtume savosios nacionalinės kultūros, savosios tautos dvasios turtus",- sako dailininkas Vaidotas Žukas. RESPUBLIKA

Kaziuko mugės šurmulys savaitgalį Vilniuje susilies su Užgavėnių siautuliu. Tik Morės šventėje nebus. Ją pakeis Gavėnas, kuris po žiemos palydėtuvių liks gyvas – iš miesto jis bus išvežamas.
Su Kaziuko muge sutampančios Užgavėnės šiemet bus švenčiamos pagal aukštaičių tradicijas. Aukštaičiai savaitgalį šeimininkaus ir Kaziuko mugėje. Mugės teritorija šįmet bus didesnė nei ankstesniais metais.  Sostinėje savo išmonę demonstruos ir fakyrai, ir grafičių meistrai, ir didžėjai. Vilnius šėls ir klegės tris dienas. LIETUVOS RYTAS


Šiandien sostinėje prasidedanti ir iki pat sekmadienio pavakarės šėlsianti Kaziuko mugė bus ypatinga. Vilniečių ir miesto svečių linksmybėms šįmet diriguos aukštaičiai, kurių čia sugužės keli tūkstančiai. Etninės kultūros centro vadovė pasidžiaugė, kad kasmet Kaziuko mugė sostinėje savo valdas vis išplečia. "Šiemet mugės dvasia bus juntama, galima sakyti, visoje sostinėje, - pasakojo ji. - Nuo Žvėryno tilto kaip prasidės - iki pat Tymo kvartalo tęsis. Visa Rotušės aikštė bus užimta. Taip pat Didžioji ir Pilies gatvės. O Lukiškių aikštėje tuo pat metu jaunimėlis savo mugę ruošia. Alternatyvią tradicinei." VAKARO ŽINIOS

Sekmadienį Rumšiškėse Užgavėnių rengėjai planuoja sudeginti didžiausią Lietuvoje Morę ir sukrauti aukščiausią blynų rietuvę.Lietuvos liaudies buities muziejuje Užgavėnės bus švenčiamos 30 kartą. „Lankytojų laukia įdomesnė ir spalvingesnė programa nei ankstesniais metais”, – tikino muziejaus darbuotoja Danutė Blaževičienė.Muziejuje buvo padaryta ir sudeginta į Lietuvos rekordų sąrašą patekusi vienuolikos metrų aukščio Morė. Šiais metais bus siekiama rekordą pagerinti, todėl kuriama net 12,5 metro aukščio skudurinė lėlė.Šventėje pirmą kartą bus stengiamasi sukrauti kuo aukštesnę blynų rietuvę.
Tešlai ketinama sunaudoti 30 kilogramų miltų, kelias dešimtis kiaušinių ir kelis litrus pieno. LIETUVOS RYTAS

Prasidėjo "Šeršėliafam". Jau šeštasis!

Vakar sostinės kino centre "Pasaka" prasidėjo VI tarptautinis moterų filmų festivalis "Šeršėliafam".

Pasak festivalio rengėjų, 35 filmų iš įvairių pasaulio kampelių programa, nuo pirmadienio rodoma ir "Skalvijos" kino centre,  kupina originalių filmų, skirtingų režisierių ir aktorių kūrybos. Plačiau skaitykite čia:

Šįmet jis pristato ir dvi naujas programas - ispanių režisierių filmų "Katalonijos moterys" ir lietuvių kino dueto filmų programą "Moteris ir vyras".

Pagrindinėje festivalio programoje - 8 skirtingų nuotaikų ir temų filmai, kurių režisierės yra pelniusios apdovanojimų svarbiausiuose kino festivaliuose. Vienas ryškiausių šios programos filmų - prancūzės Žiuli Bertučeli (Julie Bertucelli) "Tėve mūsų, kuris esi medyje", užbaigęs 2010-ųjų Kanų kino festivalį. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė aktorė ir dainininkė Šarlotė Geinsbur (Charlotte Gainsbourg).

Antrą kartą rengiamoje festivalio konkursinėje programoje šįmet rungsis 5 filmai. Konkursinės programos filmus vertins vyriška komisija - televizijos laidų vedėjas Rolandas Maskoliūnas, kino režisierius Maratas Sargsianas ir Ispanijos Karalystės ambasados Vilniuje misijos vadovo pavaduotojas Manuelis Ernandesas Gamajas (Manuel Hernandez Gamallo).

Festivalio "Šeršėliafam" naujiena - programa "Katalonijos moterys". Joje bus parodyti penki ispanių režisierių filmai.

Dar viena festivalio naujiena - pirmą kartą rengiama programa "Moteris ir vyras", skirta lietuviško kino šeimos ir kūrybos tandemui - Janinai Lapinskaitei ir Algimantui Puipai.

Prancūzų kino gerbėjus šiemet džiugins talentingos prancūzų aktorės Žiuljetos Binoš (Juliette Binoche) retrospektyva.

Festivalio žiūrovai pirmieji turės galimybę pamatyti dvi lietuviškas dokumentines premjeras - režisierės Dali Rust filmą "Nadiežda" ir Giedrės Žickytės "Paskui saulę ir ožkas". Animacinių filmų programoje "Šeršiukai" bus parodyti šeši jaunosios lietuvių moterų animatorių kartos filmai.

Tarptautinis moterų filmų festivalis "Šeršėliafam" vėliau kelsis į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Nidą bei Palangą, kur bus parodyta po kelis festivalio filmus.

Baleto solisto Aleksandro Molodovo jubiliejus

Aleksandras Molodovas švenčia 50-ies metų jubiliejų. Šįvakar  Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje išvysime džiaugsmo filosofija persmelkto baleto Graikas Zorba spektaklį, kuriame jubiliatas ir šoka pagrindinį - Zorbos -  personažą.


Personažą, reprezentuojantį nepažabotą laukinę gamtą ir antikos išmintį, svaiginančią laisvę ir nenuilstantį gyvybingumą, prasiveržiantį šokio aistroje. Tokie charakteringi herojai kaip Zorba, reikalaujantys daug emocijų, ekspresijos, temperamento, pasak paties solisto, artimi jo natūrai (Bravissimo, 2008).
A.Molodovo kūrybinėje biografijoje jų yra ne vienas. Tai Tebaldas Romeo ir Džuljetoje, Žynys Šventajame pavasaryje, Rotbaras Gulbių ežere, Čekistas Raudonojoje Žizel.
Lietuvos teatro baleto trupės nariu A.Molodovas atrodytų tapo atsitiktinumo dėka. Interviu žurnalui Bravissimo solistas prisimena, kaip baigęs choreografijos mokyklą gimtajame Almatos mieste Kazachijoje, pedagogės Nadeždos Tichonovos kvietimu išvyko tobulintis ir dirbti į Peterburgą. Tačiau neturėdamas tam reikalingo „siuntimo“ metams atvažiavo į Vilnių: „Metams baigiantis „suvedė“ mus į porą su Loreta Bartusevičiūte, mes pašokome Miegančiąją gražuolę ir Žizel. Visi pradėjo kalbėti, kad laukia daug darbo, geros perspektyvos, taip ir likau...“ – prisimena A.Molodovas.
Scenoje A.Molodovą regime jau 30 metų. Kritikai pažymi atlikėjo ištvermę, gerą formą, stiprią techniką, prašo išduoti ilgaamžiškumo scenoje paslaptį. Pastarąją liudija ir solisto sukurtų pagrindinių vaidmenų gausa. Be jau minėtųjų – Albertas Žizel, Džeimsas Silfidėje, Kolinas Tuščiame atsargume, Dezirė ir Zigfridas P.Čaikovskio baletuoseMiegančiojoje gražuolėje ir Gulbių ežere, Bazilis Kon Kichote, Francas Žydrajame Dunojuje ir Kopelijoje, Judas A Proba, Favoritas Rusiškajame Hamlete, Didysis brahmanas Bajaderėje, lietuviškuosiuose baletuose – Jis Auroje, Vyras Amžinai gyvuose, Žaltys Eglėje žalčių karalienėje, Makbetas Makbete ir kiti. 1991 – 1992 m. A. Molodovas šoko Sergejaus Radčenko teatre „Maskvos festivalis-baletas“, su šia trupe aplankė daugelį Didžiosios Britanijos miestų. Taip pat gastroliavo Švedijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Sirijoje, Turkijoje, Afrikoje, Egipte, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Danijoje, Amerikoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Nuoširdžiai sveikiname jubiliatą, linkime turtingų patirčių scenoje ir nesenkančio kūrybinio įkvėpimo!
Teatro lankytojus taip pat informuojame, kad fojė eksponuojama A. Molodovo jubiliejui skirta paroda.

2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Sveikiname rašytojus!!

Šiandien - Tarptautinė rašytojų diena.


Ji švenčiama nuo 1986 metų. Tų metų vasarį  vyko 48-asis Tarptautinio rašytojų klubo kongresas, kuriame ir buvo nuspręsta kasmet minėti šią šventę. Beje, įdomu ir tai, kad  poetams pavyko dvigubai -juk jie  turi savo šventę – tarptautinę poezijos dieną, kurią švenčia kovo 21 d., ir ne bet  ko, o pačios  UNESCO sprendimu!! Kaip ten bebūtų, sveikiname visus šiandien švenčiančius:)

Jaunimo teatre premjera apie keturvėjininkus

Valstybinis jaunimo teatras šiandien ir rytoj kviečia  į premjerą -  spektaklis „Keturiais vėjais“, paremtas keturvėjininkų kūryba ir publicistika bei rašytojo Kazio Binkio biografijos motyvais.


Spektaklio idėjos autorius, jaunosios kartos režisierius – Tomas Jašinskas. Įdomu tai, jog su keturvėjininkais ir K. Binkiu Tomas Jašinskas susipažino studijuodamas režisūrą Mejerholdo teatro centre prie MXAT, Maskvoje.

Lietuvių kultūros centro J. Baltrušaičio namų bibliotekoje radęs ploną, bet pagardintą K. Binkio gyvenimo faktais knygelę iškarto susidomėjo neįprasta poeto asmenybe: „mane žavi jo tikėjimas, kad lietuviai yra kunigaikščių tauta, pateptųjų linija, kuri išliks istorijoje. Binkis buvo patriotas, tačiau jo patriotizmas buvo netrafaretiškas ir nestandartiškas“, – teigia režisierius.

Dar praėjusių metų rudenį Jaunimo teatras geranoriškai priemė jauną režisierių išbandyti savo jėgas kuriant būsimo spektaklio eskizą su teatro aktoriais. Nors intensyvus darbas buvo laikinai sustabdytas dėl režisieriaus magistro studijų užbaigimo Rusijoje, žiemos pabaigoje repeticijos vėl sėkmingai atsinaujino.

Premjerinis spektaklis „Keturiais vėjais“ su humoro, jaunatviška energija ir ironija atskleidžia tarpukario Lietuvos neramų ir įvairialypį gyvenimą bei pasakoja apie Kazį Binkį ir kariniais šūkiais apsiginklavusius jo draugus keturvėjininkus. Pasak režisieriaus, „iš esmės tai yra paprasti vaikinai, sugebėję patikėti idėja apie perversmą. Bet ne bet kokį, ne su ginklu rankoje, o kultūrinį perversmą“.

„Iš tikrųjų reta rasti žmogų, taip labai įsimylėjusį pavasarį, kaip Kazys Binkis. Ši pavasarėta, audringa, vėjus pamilusi siela, sakytum, įkūnija savyje jaunąją mūsų poeziją, visą gaivališką atgimusios Lietuvos jaunatvę“, - taip apie žymųjį lietuvių literatūros avangardistą buvo kalbėta dar prieš 70 metų.

Valstybinio  jaunimo teatro premjeroje  kovo 3 ir 4 d. 18 val.  vaidina aktoriai: Nerijus Gadliauskas, Dalia Morozovaitė, Ignas Ciplijauskas, Aleksas Kazanavičius, Lukas Petrauskas, Saulius Sipaitis ir Simonas Storpirštis.

Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“

Julius Žalakevičius – talentingas aktorius, kurio kūrybinė šeima – Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“. Jį galima išvysti ir ne viename režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje, televizijoje ir kine. Siūlome paskaityti interviu su šiuo aktoriumi.

 
Kristina Savickienė: pradėsiu nuo klausimo, kuris galbūt iškyla ne vienam Jūsų gerbėjui. Ar turite kokių nors ryšių su Lietuvos kino legenda Vytautu Žalakevičiumi?
Esu Julius Žalakevičius, Mečislovo Žalakevičiaus sūnus, o mano tėčio pusbrolis buvo Vytautas Žalakevičius, taigi jis –­ mano dėdė. Jis buvo užsiėmęs žmogus, todėl daug su juo nebendravau. Kai buvau mažas, nesupratau, kas jis toks, o kai supratau, jo nebebuvo. Kol buvo gyvas, buvau dar kvailas, nežinojau, ko paklausti, nebuvau matęs visų jo filmų. Tai žmogus, kuris Žalakevičių pavardę garsina. Beje, mano tėtis taip pat – jis yra mokslininkas, akademikas, ornitologas, ekologas.
Ar Jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?
Mano šeimoje visi menininkai. Ma­no tėtis yra menininkas, nes taip pasinerti į paukščių tyrinėjimus ir skirti savo darbui tiek laiko gali tik menui atsidavęs žmogus. Tarkim, vasaras mūsų šeima leisdavo prie jūros. Tėtis keldavosi pusę trijų nakties, eidavo prie jūros, stebėdavo paukščių migraciją. Apie paukščius jis žino viską. Matydamas jo akyse tą meilę darbui, supratau, kad irgi noriu taip mylėti savo darbą. Kai tėtis kadaise paklausė manęs, kuo noriu būti, atsakiau –­ biologas. Bet nešdamas dokumentus į biologiją, ėmiau ir užsukau į Muzikos ir teatro akademiją.
Mano mama yra mikrobiologė, citologė. O sesuo studijuoja Amerikoje ekologiją. Žodžiu, mano šeimoje visi menininkai, bet su scena susijęs esu tik aš.
O kas būtumėte, jei nebūtumėt aktorius?
Vaikystėje norėjau būti fūrų vairuotojas. Arba indėnas. Dar kaubojus norėjau būt. Patiko man ir kalbos, ir tikslieji mokslai. Ir mokytojas norėjau būti – kad mokiniai įsimylėtų mano dėstomą dalyką. Lengviausia, žinoma, yra turėti amatą. O aš moku klijuoti plyteles. Dažyti moku, virinti irgi išmokau, kai reikėjo. Tik verkiau paskui ilgai. Nes gražu buvo į žiežirbas žiūrėt. Dar labai norėjau skristi... Dabar dažniausiai skraidau scenoje. Kad ir kiek ruošiesi, kad ir kaip žinai savo vaidmenį, scenoje kartais būna, kad prieš akis atsiranda tas „baltas popieriaus lapas“. Bet pasiseka „išplaukti“.
Kuo būčiau, jei nebūčiau aktorius? Norėčiau būti geru sūnumi, paskui – tėčiu, paskui – geru seneliu ir, ką dabar bandau, būti geru draugu. Geru žmogumi. Nors Vladas Bagdonas yra sakęs, kad geras žmogus – ne profesija. Aš galiu pasakyti tiek – kiekvienoje profesijoje turi būti geras žmogus, nes jei jo nebus, koks skirtumas, kokia ta profesija?
Ar Jūsų asmenybė atitinka klasikinį Liūto zodiako ženklo aprašymą?
Norėčiau būti valdingesnis, nebijoti pasakyti tiesos, būti užtikrintas. Norėčiau mokėti pasakyti, kad man skauda, kai skauda. Galėčiau ir norėčiau kai kuriose situacijose būti truputį naglesnis, bet, kaip sakoma, ko jau nedavė, to nedavė.
O dėl ženklo... Gimiau Arklio metais, tad tikiuosi, kad sveikata bus arkliška, o liūtas man suteiks stiprybės.
Pastaraisiais metais Jus galima pamatyti ne tik teatro scenoje, bet ir televizijoje –­ serialai, humoro laidos... Ką televizija duoda ir ką atima iš aktoriaus?
Televizija, kaip ir teatras, duoda patirties. Tą patį duoda reklamos, renginiai. Aktoriaus profesija yra plati. Jis turi mokėti ir stovėti ant galvos, ir gerai deklamuoti, ir, kai reikia, parėkti, ir sušokti, ir dar daug visko. Televizija iš jo atima truputėlį laisvės. Į teatrą vaikšto ne tiek ir daug Lietuvos žmonių. Tie, kurie vaikšto, kartais prieina gatvėje ir pasako gražių dalykų. Matyt, ir žmonės eina į teatrą tam tikri, ir scena aktorių šiek tiek užkelia ant pakylos. O televizijoje tave mato beveik visa Lietuva. Tada prasideda – vaikai gatvėje tave šaukia, nes atpažįsta humoro laidos personažą. Esi labiau žinomas. Jei televizijoje tavęs daug – sunku, nes tave ima gaudyti žurnalistai, netenki privatumo. Tačiau šiek tiek dalyvauti televizijos projektuose ir nepatirti šių neigiamų dalykų, yra džiaugsmas.
Jums teko laimė ir galimybė dirbti su Cezariu Graužiniu ir Oskaru Koršunovu. Kuo panašus ir kuo skiriasi darbas su šiais režisieriais?
Visi režisieriai turi viziją, yra stiprūs, panašus tas jų troškimas ką nors padaryti, noras ką nors pasiekti. Abu režisieriai, su kuriais dirbu, nebando „išrasti dviračio“ –­ jie turi savitą žvilgsnį, mato kitaip nei aktorius ar žiūrovas. Režisierius turi daug skaityti ir matyti, ir šie du žmonės tokie. Nemanau, kad galėčiau režisuoti, –­ man pritrūktų kantrybės, nes dažnai aktoriui sunku suvokti režisieriaus viziją. Repeticijų metu ir Cezaris, ir Oskaras nevykusioje scenelėje sugeba pagauti mažytį siūliuką, kurį po truputį traukia, kol ištraukiamas didelis lynas, o juo – ir visas Titanikas, vaidmuo, spektaklis. Ten būna ir istorija, ir gylis.
Kai pradėjome dirbti su Cezariu, žiūrėjome į jį kaip į žmogų, kuris... turi didelius vartus. Būna žmonės su durelėmis (čia nenoriu pasakyti nieko bloga), kiti –­ su mažais varteliais, o Cezaris gali atrodyti didelis, piktas ir susiraukęs... Bet taip atrodo tik tol, kol jo nepažįsti. Iš tikrųjų jis yra jautrus, švelnus ir stiprus.
Jei nebūtų šių režisierių, Lietuvos teatras būtų kitoks. Jie daro įtaką ne tik jauniems kūrėjams, bet ir savo mokytojams – vyresnės kartos režisieriams. Su jais dirbti man didelis malonumas, nes vienu metu jie dirba ir panašiai, ir skirtingai.
Jūs rašote eiles. Kaip tam randate laiko?
Negalvoju, kad reikia rašyti, – kartais pabundu naktį, čiumpu rašiklį ir lapą popieriaus ir rašau. Neretai sapnuoju spektaklius, idėjas, scenarijus, bet jei patingiu užsirašyti, tai ir prasapnuoju. Rytą dažnai būna nelengva iššifruoti, ką parašiau nedegdamas šviesos. Bet dažnai tai būna tas siūliukas, nuo kurio pradeda lietis eilėraštis.
Kokie poetai Jums patinka?
Paulius Širvys, Sigitas Geda, Williamas Shakespeare’as, ypač jo sonetai. Kai juos skaitai, tai net mintys pradeda rimuotis.
Kas, be teatro, Jums svarbu?
Šeima. Draugai. Kolegos – tie gladiatoriai, su kuriais drauge einam į areną. O teatras man – kaip jūra, bekraštis. Čia panašiai kaip muzikoje. Pianino klavišų yra 88, tad, atrodo, melodijos turėtų kada nors baigtis, bet žmonės vis kuria ir kuria. Teatre irgi galimybių ir kombinacijų jūra bekraštė. Teatras užburia paslaptimi ir baimėmis, kurias mums dovanoja. Be to, aktorius turi unikalią galimybę, kaip sakė Rolandas Kazlas, tą patį vakarą pabūti ir princu, ir elgeta. Kol teatras mane uždega, įkvepia, aš ten dirbsiu. Nes jei teatras jaudina mane patį, jei man skauda, tai tą pat jaučia ir žiūrovas.
Esate sakęs, kad geras aktorius gali suvaidinti bet ką. Ar taip jaučiatės ir pats, o gal yra vaidmenų, kurių dar nesiimtumėt?
Galima suvaidinti bet ką, reikia tik tikėti savimi. Jei tavimi pasitiki režisierius, tau lieka pačiam tuo įtikėti. Sakoma, talentas yra pasitikėjimas savimi. Jei nebijosi atrodyti kvailai, taip ir neatrodysi. Džiaugiuosi, kad turiu tokią prabangą, –­ nesu jokio teatro etatinis darbuotojas, todėl galiu rinktis vaidmenis.
Kas Jums yra „cezario grupė“? Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be jos?
Neįsivaizduoju. Ir neįsivaizduoju „cezario grupės“ be savęs. „cezario grupė“ –­ tai šeima, tai labai jautri terpė, tai, kas sieja ir tuo pačiu palieka tave laisvą. Man tai yra antroji šeima. Galiu savo gyvenimą įsivaizduot be daugelio dalykų, bet be „cezario grupės“ – sunku.
Apie ką svajojate?
Kad žmonės baigtų griauti ir pradėtų statyti. Kad dažniau vienas kitą aplankytų, kad ne naikintų, o kurtų. Norėčiau, kad tempas nebūtų toks greitas. Tokiu tempu gyvendami, nebesuprantame, kas yra kas, kas yra meilė, šeima. Kad visi turėtume laiko sustot, atsipūst. Nebėgt. Pamąstyt. Susitikti su draugais, gražiai išsikepti kokį kepsnį gamtoje, o ne pasišildyti pusfabrikatį per kelias sekundes mikrobangų krosnelėje... Išmesčiau visas mikrobanges. Kad žmonės saugotų gamtą, kad keliautų, pamatytų pasaulį, kad plėstų savo akiratį, kad domėtųsi savo šalies praeitimi, kad galvotų apie ateitį... kad netylėtų ir būtų vieningi, neleistų tyčiotis iš mūsų, o užstotų vienas kitą, kad nevogtų, o dovanotų. Žodžiu, kad nebūtų gėda vadinti save lietuviu.

Julius Žalakevičius vaidina Cezario Graužinio spektakliuose „Nutolę toliai“, „Drąsi šalis“, „Užsispyrėlės tramdymas“, „Arabiška naktis“, „Bučiuoju, Oskaras“, „Pasikėsinimai (TM)“ ir „Viskas arba nieko“.
-----------------------------------------------
Interviu pateikė  „cezario grupė“
www.culture.lt/lmenas
Spaudai parengė VIKTORIJA IVANOVA
„Literatūra ir menas“

Japonijoje Hina Matsuri šventėje eksponuojamos ir lietuviškos lėlės

Lėlės iš viso pasaulio demonstruojamos Japonijos lėlių mieste. Šiemet tarp  jų stovi ir mūsų šalies regionus Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkują Suvalkiją reprezentuojančios tautiniais drabužiais aprengtos lėlės.



Hina Matsuri arba lietuviškai ― Lėlių šventė švenčiama Japonijoje kasmet trečio mėnesio trečią dieną. Tai mergaičių šventė, švenčiama šeimose, kuriose auga dukros.
Hina ― medinė lėlė, papuošta kimono. Kiekviena japonų mergaitė turi tokių lėlių rinkinį. Jį gauna dovanų vos gimusi. Šventės metu lėlės išdėstomos savitame altorėlyje septyniomis pakopomis. Tai tarsi malda už dukterų laimę. Šventės metu susirenka visa šeima, draugai. Visi vaišinasi arbata, saldainiais. Hina lėlės gali būti lankstomos ir iš popieriaus.
Japonijoje savo šventę turi ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Berniukų diena švenčiama penkto mėnesio penktą dieną.
Pagal legendą, egzistavo tradicija gimus mergaitei lange pastatyti lėlę. Vėliau ši tradicija išnyko, bet atsirado lėlių festivalis, kuris vyksta trečio mėnesio trečią dieną, kai švenčiama mergaičių diena. Daugybe nuostabiai aprengtų lėlių ir lėlyčių išpuošiami medžiai ir namai, kuriuose gyvena šeimos turinčios mergaičių. Per šią šventę geriamas saldus ryžių vynas vadinamas širozake.

VDU sutiks naujausią sociologo Artūro Tereškino knygą

Kovo 3 d., ketvirtadienį, 17 val., Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centras ir Sociologijos katedra kviečia į sociologo, profesoriaus Artūro Tereškino monografijos „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ pristatymą, kuris vyks VDU menų galerijoje „101“

Ką reiškia būti vyru Lietuvoje? Kokie jausmai ir pojūčiai susiję su nuolatiniu vyrų mėginimu būti tikrais vyrais? Kas vyro gyvenimą daro pakenčiamą i...r kas nepakenčiamą? Kodėl vyriška tapatybė dažnai tampa skausmo ir nevilties priežastimi? Tai tik dalis klausimų, keliamų provokuojančioje studijoje.

Pasitelkdamas tikras vyrų patirtis, jų gyvenimo pasakojimus bei kultūrinius tekstus, autorius nagrinėja, kaip skirtingos vyrų grupės konstruoja, išgyvena ir patiria vyriškumą. Anot A. Tereškino, rašant knygą sunkiausia buvo „prakalbinti žemiausioje socialinės hierarchijos vietoje esančius vyrus – pavyzdžiui, darbininkus. Jie teigdavo neturį ką pasakyti, manė, kad jų gyvenimai visai nesvarbūs, jų patirtis neįdomi. Man regisi, kad mūsų šalyje žemesnės socialinės padėties žmonės ne tik tyli patys, bet ir tildomi iš išorės“.

Knygos pristatyme dalyvaus prof. A. Tereškinas, doc. V. Višomirskytė ir doktorantė R. Petkevičiūtė. Kviečiame dalyvauti!

Kultūros naujienos kovo 3 dienos spaudoje


2012 metais vyks 7-oji Moksleivių dainų šventė. Apie pasiruošimą jai, jos viziją, kokia ji turėtų būti ir kokia bus, norime žinoti kuo daugiau. "Mūsų Dainų šventė - tai vienas kūrinys, viena šventė ir pavadinimas. Ji vadinasi - "Mūsų vardas Lietuva". Taip vadinsis ir Dainų diena. Tokiu pavadinimu sukurti ir specialūs kūriniai. Šokių šventė vadinsis "Laiko vaikai", o Ansamblių vakaras - "Tai gražiai gražiai mane augino". Šventė pirmiausia yra vaikams, todėl reikia juos pritraukti per repertuarą, kad šventė atitiktų šventės sampratą",- sakė M.K.Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos ir kitais metais vyksiančios Moksleivių dainų šventės direktorius Romualdas Kondrotas. RESPUBLIKA 


Šiaurinėje Klaipėdos dalyje statomoje koplyčioje ramybę ras sunkiomis ligomis sergantys žmonės ir jų artimieji. Koplyčia - pirmasis būsimo Šv.Pranciškaus dvasinės paramos centro statinys. "Koplyčią planuojame atidaryti ir pašventinti liepos pabaigoje. Joje dar nebus freskų, bet kartą per dieną jau bus aukojamos mišios, - sakė paramos centro direktorė Aldona Kerpytė. - Dar šį pavasarį žadama pradėti informacijos ir meno terapijos centro statybas." Šio onkologiniams ligoniams skirto centro statybos iniciatoriai - pranciškonai vienuoliai. Bendravimo su ligoniais patirties jie turi pakankamai. Sergantys žmonės jau dešimtmetį lankosi Kretingos vienuolyne, kur atgauna viltį ir tikėjimą nugalėti ligą. Naujuose namuose taip pat dirbs ir savanoriai. LIETUVOS RYTAS

Vakar Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir signatarų atstovai viešu laišku pasmerkė švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus politiką, baigiančią sugriauti Lietuvos švietimą. Šviesuomenė jau pastebėjo, kad visuotinė "krepšelizacija" nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigų iki aukštųjų mokyklų siekį mokyti ir mokytis pavertė komercija. Prie Nepriklausomybės ištakų stovėję inteligentai jau atkreipė dėmesį, kad 20 metų "reformų" sunaikino daugybę, ypač kaimo mokyklų. O kas toliau? Ateina eilė naikinti provincijos mokyklas? Tokias kaip Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija? O kas toliau? - "Praėjusiais mokslo metais mūsų mokyklą baigė 173 abiturientai ir apie 30 iš jų pasirinko studijas užsienyje. Paprastai sakant, iš septynių klasių išvažiavo viena. Jie galėjo įstoti į Lietuvos mokyklas, bet pasirinko užsienį. Kam buvo įdomu, kas norėjo daugiau pažinti, bet daugiausia dėl to, kad jiems buvo pasiūlytas mažesnis mokestis už studijas",-  pokalbis su Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi Vilhelmu Petkevičiumi. RESPUBLIKA

Kviečia Tarptautinė Baltijos juvelyrikos paroda "Amber Trip"

Šiandien sostinėje prasideda „Amber Trip" : didžiausia specializuota juvelyrikos paroda Baltijos šalyse, svarbus kasmetinis įvykis visai juvelyrikos visuomenei - profesionalams ir dizaineriams, gamybos organizatoriams ir praktikams, juvelyrikos pramonės įmonėms, technologinių mašinų, prietaisų, įrengimų gamintojams. Kaip ir kasmet, parodoje bus pristatomos taip pat naujausios pramonės technologijos, moderni technika.



Keturių dienų šventės metu Jūs susipažinsite su naujausiomis tendencijomis šioje grožio industrijos srityje, galėsite pamatyti naujausius pasaulio profesionalių juvelyru darbus, įsigyti ar užsisakyti išskirtinį autorinį papuošalą, juvelyrinį akmenį. Jūsų laukia daug neišdildomų įspūdžių, staigmenų.

Parodos dienomis vyks tarptautinis juvelyrikos meno konkursas. Konkurso idėja ir tikslas - pristatyti juvelyriką, kaip šiuolaikinio meno sritį, propaguoti įdomiausius juvelyrikos meno pasiekimus. Juvelyrai-menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Nyderlandų, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių pristatys darbus sukurtus konkrečiam asmeniui. Konkurso žiuri komisija, atsižvelgdama į pagrindinius šiuolaikinio meno kanonus, svarbiausiu vertinimo kriterijumi, laikys meninæ kūrinio vertæ.
Prisimenant mūsø kaip organizatoriø keliamus tikslus - tapti Baltijos juvelyrikos sostine, galime pasakyti, kad mūsų tikslas pasiektas - Vilnius yra Baltijos regiono sostinė.
„Amber Trip" surado savo vietą pasaulio kultūriname žemėlapyje. Siekdami, kad ši „ekspansija" išliktø ir kokybiška ir kiekybiška, norėdami pristatyti profesionalų, kokybišką meną, mes dirbame labai intensyviai ieškodami bei kviesdami į mūsø parodą atvykti juvelyrikos kompanijas iš įvairiø pasaulio šalių. Rezultatai, sakykime, pernai viršijo visus mūsų kaip organizatorių lūkesčius. Šiemet dalyvių ir svečių tikimės sulaukti ne mažiau.
Norime pasakyti, kad paroda įgavusi stabilumą kiekybėje - auga kokybėje!
"Amber Trip" ne tik komercinis renginys. Įdomi ir aktuali parodos seminarų tematika. Ilgamete darbo su juvelyrika patirtimi dalinsis žinomiausi jos atstovai iš Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos. Taip pat bus aptariamos juvelyrikos verslo tendencijos atskirose šalyse..
`Besiklostanti ekonominė situacija pasaulyje kelia sumaištį, nepasitikėjimą ir nerimą. Žinoma skaudžių pasekmių nebus išvengta, tačiau mes esame optimistai ir tikime, kad „Grožis išgelbės pasauli". Apsilankæ parodoje jus būtinai tuo įsitinkinsite.

2011 m. kovo 3 - 6 dienomis parodoje "Amber Trip", kuri vyks viešbučio Radisson Blu Hotel Lietuva konferencijų centre, Konstitucijos pr. 20, Vilniuje.

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

Anapilin iškeliavo grafikas Kęstutis Gvalda


Lietuvos dailininkų sąjunga su liūdesiu praneša, kad 2011 m. kovo 1 d. netekome Kęstučio Gvaldos - vieno garsiausių grafikos meistrų, savo darbais formavusių profesionaliąją Lietuvos taikomąją grafiką.

Plakato žanro meistras, prekinių ženklų ir logotipų kūrėjas, Varėnos ir Kybartų miestų herbų etalono autorius, ekslibrisininkas.
Dailininkas pašarvotas M. Paco g. 4 (už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios)
Atsisveikinimas kovo 3 d. nuo 14 val.
Laidotuvės kovo 4 d. 13 val. Saulės kapinėse Vilniuje.

Mirė Antanina Mackevičiūtė (papildyta)

Anapilin iškeliavo ilgametė Kauno valstybinio  dramos teatro aktorė Antanina Mackevičiūtė.

Ilgą laiką buvus pagrindinė Kauno trupės aktorė, ypač kai už jo vairo stovėjo režisierius  Henrikas Vancevičius, mirė šįryt  Garliavos slaugos ligoninėje, kur mėnesį gydėsi po raktikaulio lūžio.
Čia vasario 9 dieną artistė  sutiko ir 85-ąjį gimtadienį.

„Su teatro vadovu Egidijum Stanciku aplankėme ją ligoninėje, pasveikinome su gimtadieniu. Nepaisant garbaus amžiaus, aktorė atrodė taip gerai, kad buvau įsitikinęs: gyvens dar bent 10 metų. Antanina skundėsi, kad negali pakilti iš lovos, bet gydytojai sakė, kad tai – laiko klausimas, kad ji vėl vaikščios“, – pasakojo Kauno valstybinio dramos teatro administratorius Rimantas Štaras. Paklausus, su kuo iš dabartinių teatro aktorių A.Mackevičiūtė bendravo, pašnekovas atsakė: „Ji buvo vienišė, tarp aktorių nelabai turėjo artimų draugių. Jei jų ir turėjo, tai ne teatre.“ Aktorė buvo ištekėjusi už aktoriaus Antano Barčo. Jis mirė 1990 metais.

„Tai buvo labai elegantiška moteris. Ne tik scenoje – ir gyvenime. Visada stilinga, pasitempusi, susitvarkiusi, pasidažiusi“, – prisiminė teatrologė Elvyra Markevičiūtė.

„Ši žinia mane pribloškė. Kartu studijavom Maskvoje, gyvenom tame pačiame bendrabutyje, visi laikėmės vienoj krūvoj“, – prisiminė A.Mackevičiūtės kurso draugė Regina Varnaitė. – Vėliau mes labai arimai nebendravome. Galiu pasakyti tiek, kad ne scenoje tai buvo normaliausias žmogus: ir liūdnas, ir linksmas, ir bendraujantis, ir nelabai.“

Aktorė sukūrė per 100 vaidmenų H.Vancevičiaus, 6–7 XX a. dešimtmečiais aktyviai kūrusio Kaune, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo spektakliuose, deklamavo garsiausių Lietuvos poetų eiles, nusifilmavo lietuviškuose televizijos  filmuose ir spektakliuose.  A.Mackevičiūtė priklausė pirmajai lietuvių teatralų kartai, 1952 m. baigusiai studijas A.Lunačiarskio teatro meno institute, vadinamajame GITIS-e, Maskvoje. Jos kurso draugais buvo aktoriai Kęstutis Genys, Leonardas Zelčius, R.Varnaitė, Vytautas Eidukaitis, Laimonas Noreika, režisierius H.Vancevičius ir kiti.

„Lietuviškoji Gitis-o grupė Kaune labai ryškiai atėjo į teatrą. Jie atsivežė savo diplominius spektaklius, daug vaidino pas H.Vancevičių. Jo spektakliuose A.Mackevičiūtė skleidėsi ir sužydėjo – jauna, energinga aktorė, atidavusi visas jėgas teatrui, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenį. – pasakojo E.Markevičiūtė. – Panašiu metu, kaip A.Mackevičiūtė, į teatrą atėjo Eugenija Pleškytė, Gražina Balandytė, Rūta Staliliūnaitė. Priešingai nei R.Staliliūnaitė, kuri buvo tapatinama su Barboros Radvilaitės vaidmeniu, A.Mackevičiūtė nebuvo vieno vaidmens aktorė, ji sukūrė daugybę įsimenančių vaidmenų.“ Rozina „Figaro vedybose“, Kručinina „Be kaltės kaltuose“, Liza „Trijose seseryse“, Angustija „Bernardos Albos namuose“ – ryškius A.Mackevičiūtės vaidmenis H.Vancevičiaus režisuotuose spektakliuose vardijo E.Markevičiūtė.

Paskutinis didelis aktorės vaidmuo buvo Danutės Juronytės 1996 m. monospektaklyje „Dar kartą atsigrįžtu…“ pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą.

Viena mėgiamiausių ir labiausiai aktorę jaudinusių dalykų buvo lietuvių literatūra – 1943–1947 m. A.Mackevičiūtė studijavo lietuvių filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Tarp mėgiamų poetų aktorės poetų – Bernardas Brazdžionis, Janina Degutytė, Maironis, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Eugenijus Matuzevičius, Salomėja Nėris. Itin mėgo rašytojus Alfonsą Bieliauską, Aleksą Dabulskį, Raimondą Kašauską, Vytautę Žilinskaitę.

2002 m. režisierius Gytis Padegimas pakvietė A.Mackevičiūtę suvaidinti Maironio jubiliejui skirtame spektaklyje „Poeto sodnas“ poeto vardo muziejuje. Maironio sesuo Marcelė tapo paskutiniu aktorės gyvenimo vaidmeniu.

Rytoj, kovo 3 dieną velionė bus pašarvota Kauno valstybiniame dramos teatre.
Atsisveikinimas 12–20 val.
Kovo 4 d. 9 val. Šv. Įgulos bažnyčioje už velionę aukojamos Šv. Mišios.
Laidotuvės – penktadienį, kovo 4 d., 13 val. A.Mackevičiūtė  bus palaidota Romainių kapinėse.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Tas skrendantis paveikslas
Marija MACIJAUSKIENĖ



Pagal B. Pūkelevičiūtės romaną
„Aštuoni lapai“. Insenizacijos
autorė D. Juronytė. „Dar kartą
atsigręšiu“ monospektaklis
Aktorė Antanina Mackevičiūtė
Bomaršė „Figaro vedybos“.
Grafienė Rozina
S. Šaltenis „Duokiškio
baladės“. Pulmonienė

Dar ne taip seniai teatro, kino ir televizijos aktorė Antanina Mackevičiūtė atšventė savo 85-ąjį jubiliejinį gimtadienį. Rašiau Jai į teatrą laišką (galvoju, per iškilmes drauge su kitais perskaitys). Paskui sugalvojau parašyti į spaudą apie Antaniną. Tačiau namuose telefono ragelio nekelia. Teatre direktoriaus referentė man pasakė, kad aktorė griuvo  ir susilaužė raktikaulį, guli Garliavos slaugos ligoninėje.
O dabar ji – jau iškeliavusi pas artimuosius...
Antanina Mackevičiūtė visada išsiskyrė impozantiška išvaizda – ją iš tolo minioje galima buvo pažinti. Elegantiška, judesiai lengvi, tarsi plaukte plaukia... Gal dėl šių savybių režisierius Stasys Motiejūnas Kauno dramos teatre statydamas „Baltaragio malūną“ jai patikėjo Marcelės vaidmenį. O kokia ji buvo Marcelė! Tarsi lakštutė pamiškėj pavakary skardeno jos juokas, kupinas vaikiškai tyro džiaugsmo…
Teatre Antanina sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų: Liza Levo Tolstojaus „Gyvajame lavone“ (1954), Nataša Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (1960), Viltė Vinco Krėvės „Šarūne“ (1980), Pradulskienė Augustino Griciaus „Palangoje“ (1982), Angustija Frederiko Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namuose“ (1964). O kur dar vaidmenys kine ir televizijoje...
Ji buvo turtingo gyvenimo asmenybė, atsiskyrusi tarsi vieniša pienė ar radastos žiedas rudeniniam gamtos orkestre, su liūdesio šešėliu didelėse akyse. Buvo labai nepraktiška. Jau po motinos mirties visada Kūčias valgė su Lietuvių literatūros muziejuje dirbusios masinio darbo skyriaus vedėjos Gražinos Pauliukonienės šeima.
Ji mokėdavo artimiems žmonėms suteikti džiaugsmo. Tai liudija ir Antaninos Mackevičiūtės mono spektaklis pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą „Dar kartą atsigręšiu...“ (1996, režisierė Danutė Juronytė).
Rašant nejučia atplaukia Antaninos Mackevičiūtės paveikslas.
Buvo 1985-ųjų liepa. Pavakarė. Jau ligoniai grįžta į Elektrėnų reabilitacinės ligoninę Abromiškėse vakarienei ir poilsiui. Iš tolo pamatau Antaniną Mackevičiūtę. Po vakarienės nutarėm dar pasivaikščioti. Tiesa, Antanina gydėsi neurologiniam, aš – kardiologiniame skyriuje, bet abiem reikėjo tyro laukų ir miško oro gurkšnio ir tos iškalbingos ir palaimingos tylos.
Tai jau tą pat vakarą Antanina ir pradėjo pasakoti: „Aš labai gerai pažįstu Lietuvą: per gastroles skersai išilgai išvažinėjom. Pradžioje nebūdavo viešbučių ir mus išskirstydavo po žmones. Pamenu, veždavomės sudedamas lovutes. Paguldo mokyklos ar kitoje salėje visus iki vieno, pailsėt negali. Tąsyk aš vaidinau spektaklyje „Labanakt, Patricija!“ pagrindinį vaidmenį. Aš sakau: „Man reikia išsimiegoti.“ Atbirbė toks su motociklu ir mane išsivežė. Apgyvendino pas kaimo mokytoją. Vaikų daug, darbais apsikrovus. Paguldė mane atskirame kambary, švariam patale. Pavalgydino. Rytą žiūriu – murzini vaikiukai nosytes kaišioja. Motina juos bara: „Ar neduosit miegot!“ O aš sakau: „Nieko, nieko; aš jau nemiegu.“ Kambario kampe buvo papilta spanguolių. Tai išvažiuojant man maišiuką įpylė. Aš ginuosi: „Jūs mažų vaikų turit...“ Jie čia ir prirenka, vis tupi spanguolyne...“
O kartais žmogus visko turi, bet ir vandens gaili. Būna, lūžta sodai, pūva nukritę obuoliai ir kriaušės, o, žiūrėk, už kokias tris kriaušeles ir viso rublio (tai buvo jau pinigas! – M. M.) reikalauja.
A. Mackevičiūtei reikėjo išsipasakoti, išsikalbėti, dūšią atverti, nes dienų dienas siela slėpėsi nuo kasdienybės pavydo, nuo įkyrių smalsautojų: „Kai mano tėvas mirė, aš supratau, kaip reikia teatre vaidinti mirtį, kaip tą žinią sutikti. Kai man pranešė, buvo pauzė – didelė pauzė – aš nesuvokiau... Man sako telefonu, o aš galvoju, kaip motinai, kaip broliui pranešti, kaip organizuoti laidotuves... Girdžiu ir negirdžiu. Tėvas buvo mano žvejys. Pradžioje vienas žvejodavo, vėliau ir mudu su broliu imdavo.
Mokiausi Kėdainiuose su J. Jaruševičiaus (Kauno miesto komunistų partijos komiteto sekretorius kultūrai – M. M.) seserimi, ir vis galvodavau, kad čia nepasiliksiu, kad ištrūksiu. Ir su drauge ilgai ginčydavomės. Man prikišdavo, kad aš nevertinu savo kampo. O aš juk buvau gimusi ne Kėdainiuose (Marijanavos dvare, Panevėžio-Velžio valsčiuje – M. M.). Jos tėvukai turėjo čia ir namuką, ir daržiuką, ir ji liko dirbti Kėdainiuose mokytoja. Mane traukė erdvės.
Mūsų klasė kas penkeri metai susirenka. Aš pirmą kartą negalėjau, ir dar kartą. Vestuvės. Gimdymas. Kai nuvykau, žiūriu į klasę ir neatpažįstu. Ir tik tas, kurias dažniau susitikdavau, atpažinau...“
Po minutės: „Pamenu karą. Jį sutikau nustebus – nesupratau, ką tai reiškė. Bet kai sužeidė mamą, kai nušovė čia vieną, čia kitą kaimyną, – atsitokėjau.“
Mudvi tą liepos mėnesį sujungė ligos, sutapdavo ir kai kurios procedūros... Važinėjomės vandens dviračiu (kraujagyslių sistemos drenažas) prie Elektrėnų klinikos Abromiškėse esančiame ežere ir kalbėjomės – apie pašaukimą, gyvenimo prasmę, kūrėjo gyvenimą ir realybę, apie meilę gimtinei...
Pavakare Antanina supažindino mane su moterim, sutraiškyta katastrofoje. Neseniai ji nevaldė kojų ir rankų, o dabar jau vaikšto, valdo abi rankas, turi pilną protą, tik žmonės akyse dvejinasi. Ji turinti stiprų biolauką. Svajojo studijuoti dainavimą, bet susirgo balso stygų uždegimu ir neteko balso, po katastrofos negali abiem rankom groti fortepijonu.
Supratau ir mačiau, kaip Antanina Mackevičiūtė per naujas pažintis, stebėdama žmones, supančią gamtą renka medžiagą savo būsimiems vaidmenims. Tai sugalvojau padėti jai šį emocinį ir gyvenimišką bagažą papildyti nauja patirtimi.
Turėdavau apkabinėta visokiais davikliais (širdies darbui sekti) vaikščioti po mišką ir aplinkinius kaimus. Jau pažinojau kaimo giedotoją, puikią vietos istorijos ir papročių žinovę Anelę Parulienę, kuri turėjo karvytę ir sklypą žemės... Užsukus visad pavaišindavo pieno puodeliu, ką tik iškeptu apskrabusiu kugeliu ar skanių skaniausia jos pačios kepta juoda rugine duona (kartais ir su bulvių priemaiša).
Ji buvo ne tik puiki pasakotoja, bet ir tikras mūsų gimtosios kalbos ir įdomiausių pasakų ir pastebėjimų lobynas. Tai ir nusivedžiau Antaniną Mackevičiūtę čia pasiganyti, pasisvečiuoti ir emocinių turtų pasikrauti. A. Parulienė buvo tikinti moteris, bet jos tikėjimas Dievu eina per ją supančią gamtą, per jos pajautą. Stebiu A. Mackevičiūtę – ji tarsi susidvejina: stebi kalbančią, stebisi, o kita dalis visa tai mato vaizdais, kurie transformuojasi, vienas kitą paryškindami ar papildydami.
Jau mudviejų gydymasis Abromiškėse eina į pabaigą. Mūsų pasivaikščiojimus primena dar vienas Antaninos pasakojimas.
Po skyrybų ji negalėjusi nei valgyti, nei gyventi, todėl atėjusi į klinikas pas dietologinio skyriaus vedėją Aldoną Starkutę ir paprašiusi ją paguldyti į ligoninę. Gydytoja paguldė ją į keturių vietų palatą, kad A. Mackevičiūtė pamatytų skausmą tikrai sunkiai sergančių. Kai išgijo, išeidama atnešė gydytojai rožių, o ši net nedirstelėjo į jas. Aktorė nesuprato kodėl. Vėliau kelis kartus telefonu A. Mackevičiūtė kvietė gydytoją, žadėjo bilietus parūpinti, bet A. Starkutė vis negalėjusi. O po vienos premjeros A. Mackevičiūtė gavo rožių ir raštelį su gydytojos Aldonos Starkutės parašu.
Šitaip Antanina Mackevičiūtė rankiojo nuotraukas, faktus, emocinius pliūpsnius, kurie ir padėdavo scenoje įtaigiai, gyvenimiškai realiai sukurti  paveikslus. O koks glėbys tų vaidmenų: gražuolės, klastingos, stiprios ir aistringos moterys. Dirbo pas režisierių H. Vancevičių, E. Nekrošių, G. Padegimą ir D. Juronytę, vaidino pagrindinius vaidmenis ir televizijos filmuose ir spektakliuose. Netgi Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje 2002-aisiais, režisieriui Gyčiui Padegimui pakvietus, poeto jubiliejui skirtame spektaklyje suvaidino Maironio seserį Marcelę. Tai jos paskutinis darbas.
Aktorė Antanina Mackevičiūtė buvo uždaro būdo, gyveno savo vaidmenų, apmąstymų, regėjimų ir literatūros pasaulyje. Baigus Kėdainiuose gimnaziją, ėmė Kaune studijuoti literatūrą, tačiau nulėmė teatras, scena. Ji baigė Maskvos A. Lunačarskio teatro institutą drauge su kitais garsiais lietuviško GITIS kurso draugais. Tačiau literatūra, ypač lietuvių poetų kūryba, taip ir liko jos didžioji meilė. Skaitė, kur tik pakviesdavo. Ir Lietuvių literatūros muziejuje skaitė Maironį, Eduardą Mieželaitį, Eugenijų Matuzevičių, Alfonsą Bieliauską, Vytautę Žilinskaitę...
Kauno valstybinio dramos teatro archyvo nuotraukos