Kultūros aktualijų tinklaraštis

Nebėra Vidos Savičiūnaitės

2011-11-18T12:49:00.003+02:00

Šiandien po ilgos ir sunkios ligos mirė žinoma žurnalistė, menotyrininkė, teatrologė, vertėja, pedagogė ir visuomenininkė Vida Savičiūnaitė. Interneto portalo www.kamane.lt įkūrėjai tebuvo 55-eri.

Anykščių žemėje gimusi, kūrybines galias Vida ugdė gyvendama Kaune. Sovietmečiu baigusi studijas Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) valstybiniame teatro, muzikos ir kino meno institute, dirbo Kauno lėlių ir dramos teatruose, „Kauno laiko“ ir „Lietuvos ryto“ dienraščiuose, buvo profesionalių Kauno teatro apdovanojimų „Fortūna“ vertinimo komisijos pirmininkė.

Ji taip pat vedė profesinio meistriškumo kursus jauniesiems menotyrininkams, stažavosi įvairiose užsienio šalyse, vertė veikalus teatrams, išleido monografinių leidinių ir bukletų teatro tema. Pastaraisiais metais V.Savičiūnaitė vadovavo kūrybos žmonių vertinamam portalui kamane.lt.

Aktorė Nijolė Narmontaitė, išgirdusi apie V.Savičiūnaitės mirtį, pratarė: „Negali būti... Juk prieš dvi dienas kalbėjomės... Tiesa, tada nebepastebėjau jos balse to optimizmo, kuris buvo jai būdingas, kalbant apie savo sunkią ligą – tai pajutau pirmą kartą. Iš tiesų ji visą gyvenimą buvo kovotoja, dalykiškas, tvirtai besilaikantis duoto žodžio, organizuotas žmogus. Šią vasarą ji daug kartų skambindavo man nuo ežero, pasakodama apie žvejybą, apie pagautą laimikį, nes žinojo, kad ir aš galvą pametusi dėl žvejybos“, – prisiminė daugel metų V.Savičiūnaitės kaimyne buvusi aktorė N.Narmontaitė.

Anot pašnekovės, kaip teatrologė, Vida buvo labai tiesi, nevyniodavo savo vertinimų į vatą, drąsiai kalbėjo ir rašė apie trūkumus, neužmiršdama atkreipti dėmesį į gerąsias kūrėjų puses.

„Atsimenu, kad ji labai neigiamai vertino televizijos serialus. Tad buvau labai maloniai nustebinta, kai ji pagyrė mano vaidybą seriale „Nekviesta meilė“. Žinoma, gaudavau nuo jos ir pylos – ji nežiūrėjo, kad seniai kaimynavomės, draugavome. Kartu Vida buvo labai dėmesinga savo sunkiai sergančiai mamai, kurią prižiūrėjo, kiek leido jos jėgos“, – teigė N.Narmontaitė.

Jono Katakino atminimas dokumentiniame filme „Baleto aristokratas“

2011-11-07T12:00:00.000+02:00

Šiandien Vilniuje kino teatre „Pasaka“ rengiamas dokumentinio filmo „Baleto aristokratas“ apie vieną ryškiausių lietuvių baleto kūrėjų - šokėją ir pedagogą Joną Katakiną (1950-2005).

Filmo „Baleto aristokratas“ režisierius - „Sidabrinės gervės“ laureatas Linas Augutis, scenarijaus autorė - Aistė Ptakauskė. Filmo sukūrimą inicijavo J. Katakino dukra Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė.

Beveik valandos trukmės filme surinkti šviesaus atminimo J.Katakino kolegų, mokinių ir šeimos narių pasakojimai byloja apie orias šio solisto pastangas net ir nulipus nuo didžiosios scenos gyventi pagal vertybes, kurias ištikimai puoselėja aristokratiškasis baleto menas.

„Labiausiai norėtųsi, kad pažvelgtume į baletą ne tik kaip į gražų, spalvingą reginį, lydimą puikios muzikos, bet ir kaip į meną, sprendžiantį amžinas ir šių laikų problemas, pakylėtas iki filosofinių apibendrinimų“, - yra sakęs J. Katakinas.

1971 metais J. Katakinas baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių. Dar besimokant buvo pakviestas į tuometį Lietuvos valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą (dabar Nacionalinis), kuriame šoko iki 1993 metų. 1973-1974 metais J. Katakinas tobulinosi A. Kirovo (dabar - Marijos teatre Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), šiame teatre parengė pirmuosius ryškius vaidmenis - Zigfrydą „Gulbių ežere“ ir Albertą „Žizel“. Vėliau Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniuje šoko su Nina Antonova, Svetlana Masaniova, keletą spektaklių - su pasaulinio garso žvaigždėmis ruse Galina Mezenceva, italėmis Liliana Kozi, Karla Prachi. Paskutiniaisiais baletinės karjeros metais J. Katakinas šoko su primabalerina Loreta Bartusevičiūte.

J. Katakinas sukūrė visus svarbiausius klasikinio repertuaro vaidmenis - Dezirę „Miegančiojoje gražuolėje“, Princą „Spragtuke“), Bazilį „Don Kichote“, Francą „Kopelijoje“ ir „Žydrajame Dunojuje“. Reikšmingi Lietuvos baleto istorijai jo vaidmenys lietuviškuose spektakliuose - Žilvinas Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, Baltaragis Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūnas“, Kastytis Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“.

Ryškus artistinis J. Katakino - šokėjo talentas atsiskleidė šiuolaikinės choreografijos pastatymuose - jis šoko Romeo Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“, Mandariną „Belos Bartoko „Stebuklingame mandarine“, Kareniną Rodiono Ščedrino „Anoje Kareninoje“. Karenino vaidmuo dramatiniu aspektu buvo bene pats ryškiausias J. Katakino kūryboje - net keturis kartus šį vaidmenį lietuvių solistas šoko su pasaulio baleto legenda Maja Pliseckaja. Šimtajame „Anos Kareninos“ spektaklyje Maskvos Didžiajame teatre Karenino vaidmenį taip pat atliko J. Katakinas.

Vienas paskutiniųjų J. Katakino darbų - Džeimsas romaniškajame Hermano Lovenskjoldo ir Augusto Burnvilio (Bournonville) balete „Silfidė“.

Festivalis „ALTERNATYVA“ pristato TRIO „COLORIS“ koncertą

2011-11-07T10:59:00.000+02:00

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, (V. Putvinskio g. 55, Kaune) Festivalis „Alternatyva – Šeima 2011“ kviečia visus klasikinės muzikos mylėtojus atvykti į Trio „Coloris“ koncertą.

Festivalis „Alternatyva“ organizuojamas nuo 2001m. Jame nuolatos dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai, kurie kruopščiai atrenkami festivalio meno vadovo Martyno Švėgždos von Bekker.

Per septynis praėjusius festivalius publika turėjo galimybę pasiklausyti aukšto lygio muzikos,

atliekamos įvairių šalių atlikėjų: JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Švedijos, Burkina Faso, Dramblio Kaulo Kranto, Siera Leonės, Egipto, Gvadelupės, Martinikos, Kubos, Gruzijos, Suomijos, Rumunijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Indijos, Didžiosios Britanijos, Togo, Liberijos, Graikijos, Meksikos, Norvegijos, Kanados.

Visi jau vykę „Alternatyvos“ festivaliai buvo dedikuojami visuomenei aktualių temų

gvildenimui. Šiais metais, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į šeimos institucijos svarbą ugdant

dvasinius, intelektualinius ir meninius jaunosios kartos gabumus, festivalis skiriamas Šeimai.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs fortepijoninis trio „Coloris“ susikūrė 1991m. Hamburge.

Trio „Coloris“ atlikėjai M. Švėgžda von Bekker (smuikas), Roswitha Timm (violončelė) ir

Henning Lucius (fortepionas) klasikinės muzikos mylėtojamas paruošė J. Brahms, M. Ravel,

F. Kreisler kūrinius. Šie kūriniai nėra dažnai atliekami Lietuvos koncertų salėse, todėl jų

skambesys bus neeilinė proga artimiau pažinti Europos klasikinės muzikos klodus.

Rėmėjų dėka „Alternatyva“ suteikia klausytojams galimybę už simbolinę kainą išgirsti ir

išvysti pasaulinio garso atlikėjų pasirodymus ir betarpiškai pasimėgauti klasikinės muzikos

skambesiu ir teikiamu malonumu. Anot „Alternatyvos“ meno vadovo smuikininko M. Švegždos

von Bekker, kiekvienas išgirs ir atras kažką sau.

Papildomą informaciją teikia Martynas Švėgžda von Bekker tel. 8 689 98159

Įėjimas su muziejaus bilietu. Bilietai parduodami koncerto dieną. Kaina 6Lt, senjorams ir

studentams taikomos nuolaidos.

Nebėra scenografės Jūratės Paulėkaitės

2011-11-04T19:26:00.007+02:00

Savo namuose Vilniaus centre, Pamėnkalnio gatvėje, penktadienio rytą rasta mirusi žinoma scenografė Jūratė Paulėkaitė. Pirminiais spėjimais, ji pati pasitraukė iš gyvenimo.

Menininkė buvo pripažinta teatro kūrėja. Ji sukūrė scenografiją daugiau negu pusšimčiui spektaklių.

Jūratė Paulėkaitė su vyru Martynu ir sūnumi Mykolu

Jai buvo 49-eri. J. Paulėkaitė už savo kūrybą buvo pelniusi daug apdovanojimų, tarp kurių – 2004 metais gauta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Menininkės talentas išryškėjo labai anksti. Būdama 25 metų J. Paulėkaitė apdovanota Kultūros ministerijos premija už scenografiją Sauliaus Šaltenio pjesei „Duokiškis“. Už darbą Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Persona“ J. Paulėkaitė 1994 metais gavo „Kristoforo prizą“.

Už scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ 2003 metais menininkei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“.

O po metų J. Paulėkaitė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už „įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenografiją“.

J. Paulėkaitė kūrė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Norvegijoje prieš penkerius metus ji apdovanota „Hedos“ prizu kaip geriausia metų scenografė.

Nacionalinio dramos teatro vadovo Martyno Budraičio žmona Jūratė Paulėkaitė pastaruoju metu rengėsi naujo spektaklio premjerai, kūrė scenografiją kitą savaitę pristatomam Jono Vaitkaus režisuojamam spektakliui „Visuomenės priešas“.
----------------------------

Atsisveikinimas su J.Paulėkaite vyks lapkričio 8 d. 8–20 val. Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje.

Lapkričio 9 d. 9 val. – šv.mišios Šv.Jonų bažnyčioje, po kurių urna bus laidojama Juodeliškių kapinėse Ignalinos rajone.

Artimieji prašo atsisveikinti su Jūrate gėlės žiedu.

„Visuomenės priešo” premjeros lapkričio 11 ir 12 d. neatšaukiamos.

Lapkričio 13 d. 18 val. Nacionalinis dramos teatras rengia vakarą J.Paulėkaitei atminti – tarp „Visuomenės priešo” dekoracijų bus rodomas filmas „Gyvasis vyšnių sodas”, įamžinęs priešpaskutinį scenografės darbą. Įėjimas laisvas.

Vaidas Vyšniauskas jubiliejaus proga prisistato kaip Kristian Benedikt

2011-11-04T13:50:00.000+02:00

Šį sekmadienį nacionaliniame operos ir baleto teatre 40-metį pažymės vienas geriausių šiandienos tenorų mūsų šalyje Vaidas Vyšniauskas. Grandiozinis koncertas pavadintas „Kristian Benedikt. Gala“.

„Kodėl? Viskas labai paprasta, ne pirmą kartą Lietuvos publikai nusprendžiau prisistatyti savo sceniniu pseudonimu, kurį naudoju, dainuodamas užsienyje. Tuo labiau, kad į jubiliejinį koncertą pakviečiau užsienio kolegas, su kuriais dirbu Europos teatruose“, - paslaptį aiškina V. Vyšniauskas.

Koncerte dalyvaus tarptautinę karjerą sėkmingai kuriantys operos solistai: Matilda Paulson – mecosopranas iš Švedijos, Jana Kleyn – sopranas iš Rusijos, Atlanas Karpas – bas-baritonas iš Estijos, Larsas Fosseras – baritonas iš Danijos. Dirigentas – Marcello Mottadelli iš Italijos. Koncertą ves Viktoras Gerulaitis ir Sigita Stankevičiūtė.

Jubiliejiniame vakare skambės išskirtiniai, žymiausi pasaulio bel canto šedevrai. Tarp gražiausių pasaulio operų arijų yra ir duetas iš Verdžio operos „Trubadūras“, kurį atliks Jana Kleyn ir Lars Fosser. Įdomu, jog abu solistai prieš porą dienų Danijos Karališkojoje operoje taip pat atliko šį duetą ir lenkėsi Jos Didenybei Danijos Karalienei.

Kauno muzikinis važiuoja į Vilnių

2011-11-02T16:23:00.003+02:00

Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 4 – 6 dienomis lankysis sostinėje - palaikydamas kasmetę (ir ilgaamžę) tradiciją. Šįkart Nacionaliniame operos ir baleto teatre tris vakarus iš eilės bus galima pamatyti kauniečių spektaklius. Gera žinia - juose pirmuoju smuiku grieš teatro primadona, dviejų Auksinių scenos kryžių laureatė Raminta Vaicekauskaitė. Bet yra ir bloga - naujausio savo pastatymo - Gaetano Donizetti "Lucia de Lammermoor" - (su ta pačia R.Vaicekauskaite) kažkodėl neatveža...

Scenoje solistai G.Maciulevičius, R.Vaicekauskaitė ir R.Baranauskas

Taigi, jau supratome, kad labiausiai pamaloninti bus lengvojo operinio žanro gerbėjai, lapkričio 4 dieną pasinėrę į puošnios ir sąmojingos Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ intrigas. Pagrindinis operetės herojus gauna gerą gyvenimišką pamoką, savo žmoną pavadinęs miela, bet jau perskaityta knyga. Pasitelkusi gudrumą ir moterišką žavesį, jo sutuoktinė įrodo lengvabūdžiui vyrui, kad šis knygą skaitė praleisdamas pačius įdomiausius jos puslapius.

Ryškiai veržlus valso, polkos, galopo ar čardašo skambėjimas, jausmų šėlsmas, viena paskui kitą sekančios komiškos scenos žiūrovą nuteiks pakiliai ir romantiškai, o nepiktnaudžiaujantys publikos reakcijomis ir specialiai nekuriantys dirbtinai juokingų situacijų aktoriai padovanos tikrai puikią nuotaiką ir geros energijos užtaisą.

Atėję į 2009 metais atnaujintą J.Strausso operetę „Šikšnosparnis“, žiūrovai pamatys dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatę Ramintą Vaicekauskaitę, scenos grandus Gediminą Maciulevičių, Mykolą Rekį, Ritą Preikšaię, jaunus ir jau išpopuliarėti spėjusius dainininkus Gitaną Pečkytę, Raimondą Baranauską, Kęstutį Alčauskį, Tomą Ladigą, Egidijų Bavikiną, vaidmenis sukūrusius baleto artistus Dainių Bervingį, Astą Voronovą.

Lapkričio 5 dieną į nelauktos ir netikėtos meilės bei aistrų sūkurį žiūrovą įsuks prieš dešimtmetį Kauno muzikiniame teatre pastatyta Franco Leharo operetė „Grafas Liuksemburgas“. Pateikę gaivesnę ir modernesnę kūrinio versiją spektaklio statytojai (režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas ir vilnietė dailininkė Virginija Idzelytė) pelnė žiūrovų simpatijas. Apie ką ši operetė? Ogi, kaip sumąstytą vedybų avantiūrą sužlugdo…meilė. Vedybos iš išskaičiavimo bei avantiūrinė siužeto linija – intriguoja. Praūžęs tėvų palikimą grafas Renė fon Liuksemburgas varganai gyvena iš savo pieštų paveikslų, kai turtingas kunigaikštis netikėtai pasiūlo jam pusę milijono už vedybas ir greitas skyrybas su nepažįstama mergina. Vedybos įvyksta - kad jaunieji vienas kito nematytų, juos skiria didelis neužbaigtas paveikslas. Mergina turi tapti grafiene Liuksemburg, kad vėliau kunigaikštis galėtų vesti jau tituluotą damą. Tačiau gyvenimas iškrečia pokštą - grafas Liuksemburgas ir mergina pamilsta vienas kitą, nežinodami, kad yra susituokę...Pagrindinius vaidmenis sostinėje dainuos ne tik žavūs, jauni, tačiau žiūrovų simpatijas spėję pelnyti Kauno artistai, bei prityrę operetės meistrai: Raimondas Baranauskas, Raminta Vaicekauskaitė, Gediminas Maciulevičius, Žanas Voronovas, Kristina Siurbytė, Algis Jacunskas, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Giedrius Prunskus, Evaldas Kondrackis, Ričardas Karalevičius, Jonas Lamauskas, Pranas Petryša.

Baigdami gastroles sostinėje, lapkričio 6 dieną kauniečiai pakvies žiūrovus į visai šeimai skirtą ir pasaulyje puikiai žinomą R.Rodgerso miuziklą „Muzikos garsai“. Jau senokai Kauno scenoje rodomoje muzikinėje pasakoje rodoma kaip jauna vienuolė Marija siunčiama išbandymui - kelis mėnesius ji turi prižiūrėti rūstaus kapitono fon Trapo vaikus. Bet atvira merginos širdis ir stebuklingi muzikos garsai apverčia aukštyn kojomis tiek kapitono šeimos, tiek pačios Marijos gyvenimą. Kauno muzikiniame teatre daugiau nei 250 (!) kartų rodytas miuziklas buvo atnaujintas prieš metus. Buvo pakeistos dekoracijos, scenografija papildyta moderniomis priemonėmis. Spektaklyje atsidaro daugiau judesio, o ankstesniąją sudėtį papildė nauji artistai. Atnaujintame spektaklyje be žinomų teatro trupės dainininkų žiūrovas išvys ir Jūratės Tadarienės vadovaujamus A.Kačanausko muzikos mokyklos moksleivius.

Tatjaną Sedunovą pakeitė Krzysztofas Pastoras ir Rūta Railaitė

2011-10-28T15:25:00.000+03:00

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo pareigas pradėjo eiti choreografas Krzysztofas Pastoras. Trupės direktore tapo iš Venesuelos grįžusi Rūta Railaitė.

Lenkų kilmės choreogras yra šokęs Lodzės „Teatr Wielki“ teatre, „Le Ballet de l‘Opera“ Lione (Prancūzija), atliko vaidmenis Grayaus Veredono, Hanso van Maneno, Kurto Joosso ir kitų kūrėjų spektakliuose. 1985 – 1995 m. jis šoko Olandų nacionalinio baleto „Het Nationale Ballet“ trupėje, dirbo su tokiais choreografais kaip Carolyn Carlson, Nilsas Christie, Nacho Duato, Rudis van Dantzigas, Janas Linkensas, Eduardas Lockas, Hansas van Manenas, Maguy Marin, Toeras van Schaykas, Nina Wiener ir Peteris Wrightas.

1986 m. K. Pastoras sukūrė savo pirmąjį baleto spektaklį . Nuo 1995 m. jis yra laisvai samdomas choreografas. 1997-1998 m. sezono metu jis buvo Vašingtono baleto reziduojančiu choreografu, kitą sezoną užėmė tą pačią poziciją Olandijos nacionaliniame balete. Ilgainiui K. Pastoras tapo tarptautinėje scenoje atpažįstamu ir vertinamu choreografu, sukūrusiu beveik 50 baletų. 2003 m. sausį K. Pastoras tapo Olandijos nacionalinio baleto reziduojančiu choreografu.

K. Pastoras taip pat sukūrė baletus daugybei geriausių baleto trupių, tarp kurių Švedijos karališkasis baletas, Maskvos didysis teatras, Škotijos baletas, Vašingtono baletas, Drezdeno opera ir baletas, Izraelio baletas, Flamandų baletas, Lenkijos nacionalinės operos baletas, Latvijos nacionalinis baletas, Vengrijos nacionalinis baletas, Brno nacionalinis baletas, Ankaros valstybinis baletas, Australijos baletas, Vakarų Australijos baletas, Karališkasis Naujosios Zelandijos baletas ir Hong Kongo baletas.

2009 m. K. Pastoras oficialiai pradėjo eiti trupės vadovo pareigas Varšuvos didžiajame teatre, neatsisakydamas ir darbo Olandijos nacionaliniame balete.

LNOBT Krzysztofas Pastoras yra pastatęs šiuos baletus: „Karmen“ (1997), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1998), „Acid City“ (2002). Nuo 2011 m. spalio 10 d. K. Pastoras – LNOBT baleto trupės meno vadovas.

Kartu su K. Pastoru LNOBT baleto trupėje darbą pradėjo ir Rūta Railaitė,užimanti trupės direktorės postą. R.Railaitė anksčiau šoko LNOBT,buvo balerina-solistė, sukūrė nemažai pagrindinių vaidmenų. Pastaruosius 15 m. ji gyveno Venesueloje, kur dirbo pedagoginį darbą.

Tuo tarpu 19 metų LNOBT baleto trupei vadovavusi Tatjana Sedunova iki Naujų metų dar dirbs teatre, ji prodiusuos Naujųjų Metų išvakarėse suplanuotą parodyti choreografo Andrejaus Melanjino statomo baleto „Žydrasis Dunojus” premjerą. LNOBT direktoriaus teigimu T.Sedunova atleidžiama iš einamų pareigų tarpusavio susitarimu baleto trupės vadovei pripažinus, jog ji stokoja gebėjimų vadovauti baleto trupei šiuolaikinėmis sąlygomis.

Naujos knygos. Pristato leidykla MINTIS

2011-10-27T15:14:00.001+03:00

Skubu pasidalinti aktyviems skaitytojams skirto malonumo naujienomis - štai keli leidiniai, tikrai verti mūsų akylesnio dėmesio. Taigi, leidykla "Mintis" siūlo:

Ovidijaus veikalą Herojų laiškai (Heroides) – vieną mįslingiausių poeto kūrinių, iki šiol keliantį daug diskusijų ir paliekantį daug neatsakytų klausimų.

Herojų laiškuose remiamasi įvairiais graikų ir romėnų literatūros kūriniais, tačiau pagrindinis Ovidijaus šaltinis yra mitas, kurį jis ne perpasakoja, o interpretuoja, kurdamas meilės istorijas, įvilktas į literatūrinio laiško formą, ryškindamas dramatišką moterų jausmų pasaulį.

Ovidijaus Herojų laiškai atspindi ilgą mitų tradiciją nuo Homero iki Katulo, tačiau kartu parodo autoriaus poetinį meistriškumą leidusį pateikti savą konkretaus mito interpretaciją, atitinkančią epistolografijos žanro reikalavimus.

Mitas Ovidijaus veikale naudojamas kaip universalus pavyzdys, apibendrinantis politiniame, kultūriniame, socialiniame gyvenime egzistuojančias situacijas, susiejančias praeitį ir dabartį, padedančias suvokti sudėtingas žmogiškųjų santykių apraiškas.

Iš pradžių veikalas vadinosi Epistulae Heroidum, vėliau įgavo sutrumpintą formą Heroides. Herojų laiškus sudaro 21 tekstas, parašytas eleginio disticho metru ir paremtas mitologiniais siužetais. Keturiolikos laiškų herojės moterys rašo savo vyrams arba mylimiesiems.

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/heroju-laiskai

O dabar mums jau gerai žinomas Viktoras Suvorovas . Kaip pamename, tai profesionalaus žvalgybininko Vladimiro Rezuno pseudonimas. V.Suvorovas buvo GRU pulkininkas. Gimė 1948 m. Ukrainoje kariškio šeimoje. Baigė Charkovo aukštąją gvardiečių tankų mokyklą, tapo karininku. 1968 m. dalyvavo įsiveržime į Čekoslovakiją. Tada GRU į jį ir atkreipė dėmesį. Jis baigė specialiosios paskirties kursus, mokėsi Karinėje Frunzės akademijoje Leningrade ir ją baigęs buvo paskirtas į GRU centrinę būstinę Maskvoje. Dirbo Vienoje – sovietų karinio atašė padėjėjas, kaupė žvalgybinę informaciją. 1978 metais pasiliko Vakaruose. Už išdavystę už akių nuteistas mirties bausme. Gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Ši knyga buvo pirmoji, atskleidusi pačios slapčiausios pasaulio žvalgybos – GRU (čia vadinamos Akvariumu) paslaptis. „Akvariumas“ sulaukė daugiau kaip 70 leidimų 27 kalbomis, paskatino sukurti kino filmą, televizijos serialą, begalę literatūrinių pamėgdžiojimų.

Trumpos ištraukos:

„Žvelgiu į jį, į savo pirmąjį agentą, užverbuotą užsienyje. Savo puikios šalies saugumą jis parduoda už trisdešimt sidabrinių. Man tai visai nepatinka. Aš tai darau todėl, kad neturiu kitos išeities. Toks likimas. Jei ne čia, tai kitoje vietoje sistema man rastų žiaurų darbą. Jei atsisakysiu, sistema mane praris. Nesu laisvas žmogus. Bet tu, šunsnuki, laisva valia veržiesi mums padėti. Jei būtum pasipainiojęs man tuomet, kai buvau Specnaze, aš tau, šliuže, dantis dilde būčiau nudildęs. Staiga prisimenu, kad agentams reikia šypsotis. Ir aš jam šypsausi.

Man tai nėra kur dėtis, aš gimęs ir užaugęs šioje sistemoje. Ir nuo jos nepaspruksi. O jis, gyvatė, savanoriškai mums padeda. Jei komunistai nepastatys manęs prie sienos, nesudegins krematoriume ir nenuskandins perpildytoje baržoje, o pastatys vadovauti konclageriui, tai tokiems savanoriams padėjėjams atitversiu ypatingą sektorių ir jų nemaitinsiu. Tegu paeiliui vienas kitą suryja. Kaip geležinėje statinėje žiurkės pirmą suryja pačią silpniausią, kiek stipresnę antrą... Tegu kasdien jie aiškinasi, kuris iš jų silpniausias. Tegu kiekvienas bijo užmigti, kad jo miegančio nepasmaugtų ir nesuėstų. Va tuomet gal jis supras, kad žemėje nėra ir negali būti harmonijos. Kad kiekvienas privalo ginti pats save. Et, velnias. Skirtų mane lagerio viršininku!“

„Žinau, jei mane priims į Akvariumą, tai bus didelė sovietinės žvalgybos klaida. Žinau, kad jei liks tik viena išeitis ir tik per kaminą, tai mano atveju tai nebus garbingas išėjimas. Taip pat žinau, kad savo lovoje nemirsiu. Ne, tokie savose lovose nemiršta. Ak, sovietine žvalgyba, verčiau jau būtum iš karto dūmu per kaminą mane paleidus!”

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/akvariumas

Knygoje publikuojami Viktoro Suvorovo romanai „Kontrolė“ ir „Pasirinkimas“– dvi istorinių romanų trilogijos dalys. Pirma dalis – „Gyvatėdis“ yra naujausias V. Suvorovo kūrinys (2011 m.), antra dalis – „Kontrolė“, parašyta 1981 m., ir trečia – „Pasirinkimas“, sukurtas 1997 m. Šiose knygose įvykiai, V. Suvorovo aprašyti „Ledlaužyje“, parodomi iš vidaus, per paprastų žmonių likimus.

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/kontrole--pasirinkimas

pasl( s ��9 0�6 umas“ sulaukė daugiau kaip 70 leidimų 27 kalbomis, paskatino sukurti kino filmą, televizijos serialą, begalę literatūrinių pamėgdžiojimų.

Trumpos ištraukos:

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/akvariumas

Viktoro Suvorovo naujausio romano „Gyvatėdis“ intriguojantis veiksmas skaitytojus nukels į romanuose „Kontrolė“ ir „Pasirinkimas“ aprašytų įvykių pradžią. 1936-ieji. Sovietų Sąjungoje vyksta slapta, negailestinga kova dėl valdžios tarp Stalino ir trijų konfliktuojančių jėgų – valdančiosios partijos, Raudonosios armijos žvalgybos (GRU) ir NKVD viršininkų. Maskvos Jaroslavlio geležinkelio stotyje paslaptingomis aplinkybėmis dingsta kurjeris iš Vladivostoko. Tai sudomina patį Genrichą Jagodą – generalinį nacionalinio saugumo komisarą. Įvykį išsiaiškinti slapta pavedama jaunam, talentingam NKVD darbuotojui, vadinamam Gyvatėdžiu. Įvykiai ima suktis netikėta linkme ir Gyvatėdį vis labiau įtraukia į pavojingą sūkurį. Netrukus paaiškėja, kad į šią istoriją yra įsipainiojęs Cholovanovas – tuometinis Stalino patikėtinis ypatingiems reikalams, ir jauna, sumani mergina iš provincijos, mėgstanti šokti.

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/gyvatedis

Marija Nurovska (Maria Nurowska, g. 1944) – viena žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų. Ji studijavo lenkų ir slavų literatūrą Varšuvos universitete, parašė daugiau kaip 30 kritikų gerai įvertintų romanų. M. Nurowskos kūryba išversta į daugiau nei 10 kalbų.

M. Nurowska savo romanuose moteriškąją sąmonę tyrinėja etniniu, istoriniu ir politiniu aspektu. Jos stiliui būdingas lengvumas neretai persipina su subtilia ironija. Pagrindines veikėjas moteris valdo prieštaringi jausmai. Autorė kuria psichologinius veikėjų charakterius ar išryškina jų konfliktą su aplinkiniu pasauliu, pasitelkdama melodramos žanro išraiškos priemones.

Trilogija „Panelės ir našlės“ – tai epinis pasakojimas, apimantis beveik šimtą metų nuo 1863–1864 m. sukilimo iki šių dienų. Kelių vienos šeimos moterų kartų likimai glaudžiai persipina su Lenkijos istorija. Romano veiksmas vyksta Sibire, Paryžiuje, Varšuvoje, paskui sovietų lageriuose ir galiausiai šeimos dvare Lechice. Motinos, žmonos ir dukterys išgyvena sunkius laikus kaip ir visa šalis. Jos susiduria su artimųjų mirtimi ir skaudžiais likimo smūgiais, išgyvena Paryžiaus Komunos, Hitlerio okupacijos, stalinistinio laikotarpio ir karo metus.

1864 metai. Sukilimo pralaimėjimas daugeliui jo dalyvių reiškė turto konfiskavimą ir tremtį. Paskui tremtinius į Sibirą išvyksta jų moterys. Viena iš jų – Evelina – turtinga žemvaldė, trokštanti bet kokia kaina atsidurti šalia mylimojo Jano. Jos nesulaiko net dukters neviltis, kuriai gyvenimas be motinos tampa nepakeliamas. Nors Evelina randa Janą ir po vyro mirties išteka už jo, tačiau gana greitai, po kelių dramatiškų įvykių, jai tenka vienai grįžti į tėvynę.

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/paneles-ir-nasles

Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve pradėjo studijuoti romanų filologiją, baigė Zagrebe. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.1959–1991 m. Zagrebo universitete dėstė prancūzų literatūrą. 1991 m. apsisprendė emigruoti ir išvyko iš pradžių į Prancūziją, paskui į Italiją. Nuo 1994 m. Romos universiteto La Sapienza profesorius.

JAV, Prancūzijoje dėstė kaip kviestinis profesorius.Vienas reikšmingiausių Pietryčių Europos publicistų. Parašė knygų apie kroatų, prancūzų literatūrą (apie P. Sartrą, M. Krležą), gvildeno kultūrines, visuomenines temas.

Viduržemio jūros brevijorius išverstas į dvidešimt kalbų, 1992 m. Ženevoje gavo Charles Veillon premiją kaip geriausia publicistikos knyga, 1993 m. Paryžiuje apdovanotas kaip geriausia užsienio autoriaus knyga, pelnė ne vieną apdovanojimą Italijoje.

Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.

Ši knyga nepastebimai ir elegantiškai įtraukia skaitytoją į kupiną netikėtumų plaukiojimą po Viduržemio jūrą, kviečia užplaukti į mažas įlankėles, salas ir saleles, į antikos laikais klestėjusius, o dabar išnykusius uostus, prisišvartuoti prie egzotika dvelkiančių Šiaurės Afrikos pakrančių.

Daugiau informacijos http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/vidurzemio-juros-brevijorius

Ir dar apie rankdarbius ir kitus mielus užsiėmimus, ypač naudingus artėjant žiemai:)

Mišrios technikos mozaika siūlo šviežią požiūrį į tradicinę meno formą. Gamindami savo rankomis plyteles iš polimerinio molio ir kitų naujoviškų medžiagų, galite pasirinkti norimą plytelės didį, spalvą, paviršiaus faktūrą ir kartu suteikti sau progą kurti išskirtinai originalią savo asmeninę mozaiką. Žingsnis po žingsnio jūs išmoksite naują būdą, kaip kitaip dekoruoti staliukų paviršius, dėžutes, kurti papuošalus, šventyklas ir kitus mozaikos kūrinius.

Be mozaikos pagrindų – kaip dirbti su skiediniu ir kaip pjaustyti stiklo plyteles, jūs taip pat susipažinsite su kūrybingomis savo plytelių gaminimo ir dekoravimo galimybėmis:

· Atrasite žėručio pudrų jėgą ir kaip jos gali suteikti mozaikai karališkumo įspūdį;

· Išmoksite greitų ir lengvų būdų, kaip tapyti savos gamybos ir pirktines plyteles;

· Išmoksite, kaip paprastai pačiam susikurti formelių ir pasigaminti savo reljefinių plytelių;

· Pamatysite, kaip galima suteikti asmeninės prasmės savo kūriniui panaudojant tekstinius įrašus;

· Eksperimentuokite su karoliukais ir kitais papuošimais kurdami polimerinio molio plyteles.

Nesvarbu, ar norite tik užbaigti itin unikalų lauko stalelį, ar norite paruošti ypatingą dovaną ir dekoruoti papuošalų dėžutę, ar paprasčiausiai ieškote įkvėpimo šaltinio savo mozaikai sukurti. Įkvėpimo bet kuriam tikslui tikrai surasite šioje knygoje.

Pradėkite kurti savo asmeninę mozaiką jau dabar!

Laurie Mika – mišrios technikos mozaikos menininkė, gyvenanti Pietų Kalifornijoje. Ji tapo ir kuria jau taip seniai, kiek tik ji pati pamena. Vis dėlto aistra mozaikai užaugo per paskutinius dvidešimt metų ir išsirituliojo į mišrios technikos mozaiką, kurios subtilybėmis dalinasi šioje knygoje. Laurie turi Tarptautinio JAV universiteto humanitarinių mokslų bakalauro diplomą, studijuodama dvejus metus ji mokėsi Afrikoje. Meno istorijos magistrantūrą ji baigė San Diego universitete. Ji jaučiasi laiminga, galėdama suderinti savo meilę menui ir aistrą keliauti.

Daugiau informacijos apie serijos Kurkime kartu knygą http://www.mintis.org/lt/knygu-katalogas/mozaika-misri-technika

Į Kauną atvyksta viduriniosios kartos teatro žvaigždės

2011-10-27T09:04:00.003+03:00

Prieš pat Vėlines, naujai įsikūrusiame Teatro klube, Kauno senamiesčio širdy, atgims žymiausio XX a. pradžios rašytojo Jono Biliūno dvasia. Viena žinomiausių monospektaklių autorių, pelniusi tarptautinį pripažinimą, aktorė Birutė Mar sukūrė inscenizaciją „Jis ir ji“, kurioje atskleidžia plačiajai visuomenei nežinomus šio literato ir intelektualo gyvenimo faktus. Spektaklį inspiravo J.Biliūno (1879-1907) žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės (1880-1978) prisiminimai, taip pat Jono Biliūno ir Julijos atvirlaiškiai, siųsti vienas kitam iš Charkovo, Anykščių, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės.

Birutė Mar kartu su aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi atkuria rašytojo ir jo žmonos, Julijos Janulaitytės-Biliūnienės, meilės istoriją. Kaip teigia šį spektaklį Vilniuje mačiusieji žiūrovai, Jono Biliūno vaidmeniu Aleksas Kazanavičius „pataiko į dešimtuką. Trapaus, jautraus talento artistas. Jo skaidri akvarelinė vaidyba be regimų pastangų perkelia mus į laikus, kur buvo kitaip svajojama, kitaip mylima, o tuokiamasi - iki mirties“. Šis aktorius žiūrovams pažįstamas tiek iš televizijos serialų, tiek ir iš kultinio Algimanto Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“, kur suvaidino Kunigo vaidmenį.

Iš Kauno kilusi aktorė Birutė Mar yra sukūrusi ištisą svarbių Lietuvos istorinių asmenybių plejadą – spektaklyje „Poetė“ ji taikliai perteikia Salomėjos Neries pasaulėjautą, spektaklyje „Unė“ atskleidžia spalvingą tarpukario aktorės Unės Babickaitės asmenybę. Teatro klubas bendradarbiauja su šiais aktoriais ir kituose spektakliuose. Aleksą Kazanavičių taip pat Kaune galima išvysti ir nuotaikingoje komedijoje „Šeimos patarėjas“. Čia jis vaidina kartu su Nerijumi Gadliausku, Aušra Pukelyte, Aldona Bendoriūte.

Spektaklis „Jis ir ji“ rodomas spalio 29 d., 19 val., Teatro klube, Architektų namai, Vilniaus g. 22. Bilietus platina Tiketa. Daugiau informacijos www.teatroklubas.lt

Lietuvos baleto vadovė Tatjana Sedunova atleidžiama iš pareigų (papildyta)

2011-10-07T16:42:00.001+03:00

Lietuvos baletą purtęs konfliktas atrodo, bus bent laikinai nugesintas. Baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova nuo pirmadienio, spalio 10 d., atleidžiama iš šių pareigų.

Tiesa, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas pabrėžė, kad T.Sedunovos atleidimas visiškai nesusijęs su užkulisinėmis intrigomis ir šokėjų norais ar nenorais. „Reikėjo žmogaus, kuris galėtų duoti naują impulsą baletui“, - sakė G.Kėvišas.

Oficialiai T.Sedunova atleidžiama šalių susitarimu. Ilgametė baleto trupės vadovė kurį laiką – iki Naujųjų metų - dar dirbs teatre, bet su šokėjais turės mažai reikalų. Ji prodiusuos paskutinį savo pastatymą – naujametinį „Žydrąjį Dunojų“. „Mes norėtume, kad ji tą darbą pabaigtų kaip prodiuserė, bet ne kaip baleto vadovė“, - sakė G.Kėvišas. Atlikusi šį paskutinį darbą, T.Sedunova paliks teatrą visiškai.

„T.Sedunova ne dėl konfliktų yra atleidžiama, ne dėl to, kad kažkas kažką apie ją sako. Vieni sako vienaip, kiti sako kitaip. Ji turėjo trupėje ir šiokį tokį palaikymą, kai kurie šokėjai buvo už ją. Vieną dieną pas mane ateina žmonės, kurie agituoja prieš ją, kitą dieną ateina agituojantys už ją“, - sakė LNOBT generalinis direktorius.

Pasak G.Kėvišo, šiandien baletas išgyvena krizę. „Tą pripažįsta visi, ir pati T.Sedunova. Kadangi mes sutinkame, kad baletui reikalingas naujas impulsas, naujas mobilizuojantis faktorius, mano klausimas buvo – ar T.Sedunova galėjo atlikti tą mobilizuojantį vaidmenį? Ar ji galėjo būti tas žmogus, kuris duotų naują impulsą, paskui kurį sektų jauni žmonės? Šitaip iškėlus klausimą, tampa aišku, kad ji to padaryti negalės. Ir ji pati pasakė, kad šioje situacijoje suvaldyti trupės, duoti naujo impulso baletui nesugebės. Pastaruoju metu ji nebuvo autoritetas, kuriuo tie jauni žmonės, šokėjai tikėtų“, - sakė G.Kėvišas.

Pasak G.Kėvišo, T.Sedunova, 19 metų vadovavusi teatro baleto trupei, atliko svarbų vaidmenį. Jos dėka atsirado tokie spektakliai, kaip „Romeo ir Džiuljeta“, Boriso Eichmano spektakliai. „T.Sedunovą aš vertinu kaip nusipelniusį žmogų, suvaidinusį pakankamai didelį vaidmenį baleto istorijoje“, - sakė LNOBT vadovas.

Kas užims baleto trupės meno vadovo vietą, G.Kėvišas nenorėjo atskleisti, tačiau teigė, kad tą žmogų šokėjams pristatys pirmadienį, prieš išeidamas atostogų. Taip pat bus pristatytas ir jo pavaduotojas – baleto trupės direktorius. „Tiek meno vadovas, tiek direktorius bus ne iš baleto trupės. Bent jau paskutiniu metu jie nėra susiję su baleto trupe, - sakė G.Kėvišas. - Vieniems mano sprendimas patiks, kitiems galbūt ne, bet aš manau, kad tai bus geras sprendimas."

G.Kėvišas ieškojo žmogaus, kuris būtų autoritetas, kuris būtų žinomas ne vien tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, kuris galėtų statyti spektaklius, kuris turėtų patirtį vadovaujant bent jau ne mažesnei trupei, kaip LNOBT baleto trupė.

Lrytas.lt šaltinių žiniomis, baleto trupės meno vadovu galėtų tapti didelio tarptautinio pripažinimo susilaukęs choreografas Krzysztofas Pastoras, Varšuvos Didžiojo teatro baleto trupės vadovas, statantis baletus Amsterdame. Sekmadienį K.Pastoras atskrenda į Vilnių.

Kadangi K.Pastoras nebūtų Lietuvoje visą laiką, jam reikės pavaduotojo, dirbsiančio su šokėjais kasdien ir įgyvendinsiačio jo nubrėžtas strategijas. Lrytas.lt žiniomis, meno vadovo pavaduotoja, arba kitaip - baleto trupės direktore pretenduoja tapti Rūta Railaitė, buvusi balerina, pastaruosius 15 metų gyvenusi Venesueloje, ten turėjusi baleto mokyklą. Su K.Pastoru R.Railaitė dar nėra dirbusi, susitiks su juo pirmąjį kartą pirmadienį.

-----
Papildyta:
E.Špokaitės reakcija
e.spokaite apie t.sedunovos pasitraukima

Vilniuje - „Pegaso“ knygų mugė

2011-10-06T16:59:00.000+03:00

Šį savaitgalį, spalio 8, 9 dienomis Vilniuje prasidės dvi dienas truksianti knygų mugė, kurioje savo naujausias knygas pristatys didžiausi Lietuvos leidėjai. Mugės metu vyks susitikimai su Lietuvos rašytojais: Filomena Taunyte, Robertu Petrausku ir daugeliu kitų, o savo naują knygą pirmą kartą pristatys TV vedėja Palmira Galkontaitė.

„Tai bus jauki knygų mugė visai šeimai. Norime padovanoti žmonėms galimybę sutikti savo mėgstamus autorius, čia pat padiskutuoti su leidyklų atstovais apie dar spaustuve kvepiančias jų knygas ir pasinaudoti geriausiais pasiūlymais. Tokių progų metuose negali būti per daug “, – sakė knygynų „Pegasas“ rinkodaros vadovas Rytis Buračas.

Pirmąją „Pegaso“ knygų mugės dieną vyks susitikimas su Palmira Galkontaite, kuri pristatys savo naują knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“. Mugėje svečiuosis naujos knygos „Emigrantės dienoraštis“ autorė Zita Čepaitė, rašytoja Lolita Piličiauskaitė-Navickienė papasakos savąjį rašytojos kelią, o mažuosius įkvėps knygų iliustratorė Lina Žutautė, kuri praves kūrybines dirbtuves „Aprenk savo herojų“.
Sekmadienį šokiais ir muzika vaikus pasitiks šuniukas Vincas. Į mugę atvyks istorikas, protų kovų vedėjas ir krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, o gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė pristatys lietuvišką bestselerį – daugiau nei pusę metų perkamiausiųjų sąraše vis dar esančią knygą „Ieškau tikro lietuvio“.

Abi dienas mugėje bus galima sutikti ir „Pegaso“ knygų ekspertę Dagnę Narvydaitę, kuri skaitytojams puikiai žinoma iš trečiadieninės „Labo ryto“ knygų rubrikos. Dagnė pristatys naujausias įvairių leidyklų knygas ir patars mugės lankytojams kokią knygą geriausiai išsirinkti.

Knygų mugė vyks prekybos centro „Panorama“ centrinėje aikštėje spalio 8-9 d. nuo 10 iki 21 val.

Rimas Tuminas gavo vardinį krėslą Sankt Peterburge

2011-10-06T16:21:00.000+03:00

Režisierius Rimas Tuminas pagerbtas Sankt Peterburge. Garsusis teatras - festivalis „Baltijskij dom“ savo Žvaigždžių žiūrovų eilėje Maskvoje dirbančiam lietuvių režisieriui skyrė vardinį krėslą.

Garbingą savo vardo „nekilnojamąjį turtą“ įgijęs režisierius pagerbtas už visuotinai pripažintus kūrybinius nuopelnus. R. Tuminas yra pagrindinis šių metų teatro festivalio „Baltijskij dom“ svečias.

Kaip skelbia rusų žiniasklaida, kiek sutrikęs iškilmių kaltininkas į ceremoniją atriedėjo dviračiu, lydimas fantastinių teatro dvasių su sniego baltumo skėčiais.

Lietuvių režisierius pasakė monologą apie žiūrovą – „žmogų krėsle“, kuriam scenos meistrai skiria savo kūrybą. „Mes pasakojame žiūrovui apie gyvenimą, kuris galėtų būti, iliuziją, žodžių žaismą, apie svajones. Ir duok, Dieve, kad iliuzijos mūsų neapleistų“, – tarė R. Tuminas, po to įsitaisęs savo vardiniame krėsle ir priėmęs draugų ir kolegų sveikinimus.

Tradiciją skirti vardiniu krėslus sukūrė teatro „Baltijskij dom“ generalinis direktorius Sergejus Šuba. Praėjusį rudenį pirmaisiais Žvaigždžių eilės žiūrovais tapo maskviškiai režisieriai – iš Lietuvos kilęs Kama Ginkas ir Henrieta Janovskaja bei lietuvių aktorius Donatas Banionis. Vardiniuose teatro meistrų krėsluose priešais teatro fasadą gali pasėdėti kiekvienas praeivis.

21-ojo festivalio „Baltijskij dom“ šūkis – „Ne visas Tuminas“. Festivalio programoje rodomi Maskvos J. Vachtangovo teatre R. Tumino sukurti spektakliai – Williamo Shakespeare`o „Troilas ir Kresida“, Antono Čechovo „Dėdė Vania“ ir teatro „Sovremennik“ scenoje režisuotas „Vargas dėl proto“ pagal Aleksandro Gribojedovo kūrinį.

Lietuviškajai kūrybai festivalio „Baltijskij dom“ programoje atstovauja du Vilniaus mažajame teatre režisuoti R. Tumino darbai. Tai prieš dešimtmetį pastatytas Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ ir naujausias režisieriaus darbas Lietuvoje – Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“.

Festivalis „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge tęsis iki spalio 9 dienos.

Elektroninė operos fantazija be orkestro „XYZ“ sugrįš į Kauną

2011-10-06T15:57:00.001+03:00

„Bohemiečių” ir elektroninės muzikos kūrėjų eksperimentas po metų pertraukos sugrįžta į Kauną. Spalio 22 dieną „Pergalės“ angare projekto autoriai pristato atsinaujinusią elektroninės operos fantaziją be orkestro „XYZ“.

Laikinojoje sostinėje surengtos spaudos konferencijos metu renginio režisierė Dalia Ibelhauptaitė, projekto kūrėjai ir solistai papasakojo, su kokiomis naujomis idėjomis grįžta projektas ir ko gali tikėtis žiūrovas, apsilankęs renginyje.

„Pernai „bohemiečiai“ pirmą kartą Kaune surengė savo pasirodymą, kuris paliko neišdildomų įspūdžių. Kauno publika labiausiai suprato šio žanro muziką, todėl be galo džiaugiamės, kad vėl grįžom į laikinąją sostinę“, - sakė renginio režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Renginyje žiūrovų laukia visiškai naujas scenovaizdis, naujos projekcijos, pakeistas renginio turinys, išskirtiniai Juozo Statkevičiaus kostiumai. „Bohemiečiai“ savo gerbėjams be gerai jau žinomų kūrinių, ruošia 12 naujų dainų, arijų.

„XYZ“ renginyje žiūrovų lauks staigmena - pirmoji originalių „XYZ“ kūrinių kompaktinė plokštelė. Perkant bilietą į pasirodymą už 70 Lt ir daugiau, „bohemiečiai” padovanos išskirtinį geriausių „XYZ” kūrinių įrašą, kurio viešoje prekyboje nebus galima įsigyti.

„Pernai teko dalyvauti Jūsų renginyje, todėl džiaugiuosi, kad ir šiemet kauniečiai turės proga pasimėgauti elektroninės operos fantaziją „XYZ“. Šio projekto autoriai yra labai kūrybingi ir publiką sužavi netikėtais režisūriniais sprendimai“, - renginio sėkme neabejojo jo globėjas Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis

Praėjusiais metais „bohemiečiai“ ryžosi improvizuoti su stipriausiais Lietuvoje elektroninės muzikos kūrėjais – Mario Basanov, Leon Somov ir Few Nolder. Taip gimė šis unikalus spektaklis, kurio metu „bohemiečių“ gyvai atliekamos klasikinės operų arijos susipina bendroje dermėje su šiuolaikinės elektroninės muzikos garsais, o simfoninį orkestrą pakeičia kompiuteriai.

Šiais metais tie patys elektroninės muzikos atlikėjai vėl dalyvaus projekte, kurie šiuo metu kuria naujas aranžuotes gerai žinomiems kūriniams.

Šį kartą „XYZ” pasirodyme dainuos rimčiausios „bohemiečių” pajėgos – iš Anglijos sugrįžta Lauryna Bendžiūnaitė, po sėkmingų premjerų Berlyno ir Kiolno operose iš Austrijos parvyks Asmik Grigorian, atvyks ir Laimonas Pautienius, šiuo metu dainuojantis pagrindines baritono partijas Diuseldorfo operoje, Leon Somov grįš iš Briuselio.

Be to, „XYZ” spektaklyje pasirodys Joana Gedmintaitė, Rafailas Karpis, Jeronimas Milius, Audrius Rubežius bei Dainius Stumbras. Tai unikali proga vienoje scenoje išvysti visus šiuos „bohemiečius”, kuriuos dėl sėkmingai besiklostančių karjerų užsienyje vis rečiau ir rečiau galima matyti Lietuvoje.

Teatras “cezario grupė” premjeroje vaikams pasakos apie vėją, ugnį, vandenį ir žemę, pasaulio dievus ir dvasias

2011-10-06T15:53:00.000+03:00

Spalio 9 d. Menų spaustuvėje įvyks teatro “cezario grupė” spektaklio vaikams “Lai lai lai” premjera. Teatro režisierius Cezaris Graužinis jau seniai galvojo, kaip mažam vaikui pasakotų apie vėją, ugnį, vandenį ir žemę, o šios vasaros viduryje grįžo į Lietuvą su aiškia vizija, kurią, pasak jo, “beliko su džiaugsmu įgyvendinti”.

Iš šios vizijos gimė naujas spektaklis žaismingu ir keistoku pavadinimu “Lai lai lai”, lietuvių mitologijos pradžiamokslis patiems mažiausiems vaikučiams bei jų mamytėms ir tėtukams. “Cezario grupė” imasi to, ko niekas Lietuvoje iki šiol nedarė - į sceną suprantamai ir šiuolaikiškai perkelti autentiškus lietuvių mitų herojus, papasakoti apie pasaulio atsiradimą. Naujajame teatro “cezario grupė” darbe siekiama poetiškai interpretuoti tradicijas, remiantis lietuvių mitologijos tyrinėtojų apibendrinančiais moksliniais darbais. Ir šiame spektaklyje teatras “cezario grupė” lieka ištikimi “vaizduotės teatro” principams, šiuolaikiškai interpretuodami mūsų paveldą, mitologiniams elementams suteikdami šilumos, žavesio ir žmogiškumo. Spektaklio peržiūroje akis išpūtę sėdėjo tiek vienerių metų kūdikiai, kuriuos užbūrė spalvų ir formų žaismas scenoje, tiek septynerių metų vaikai, stebėdami stebuklingus mitologinius personažus.

Teatro “cezario grupė” nuomone, vaikų vaizduotė ir kūrybiškumas geriausiai lavinami žaidžiant ir džiugiai atsiveriant pasauliui. Norėjosi sukurti vaikų nevarginantį, neatbaidantį nuo teatro trumpą vaidinimą - kad tėvai galėtų atsivesti į jį ir pačius mažiausius, kurių paprastai į teatrą niekas nekviečia. Tad aktorių komanda ir siekė, kad vaikai grįžę namo žaistų, prisimindami matytus personažus, naujomis akimis pažvelgtų į pasaulio stichijas ir reiškinius. Keistoko pavadinimo prasmė atsiskleis spektaklio pabaigoje, kurioje vaikų dar laukia netikėta galimybė prisiliesti prie stebuklingo, magiškai traukiančio pasaulio.

Spektaklyje vaidina Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius, režisierius Cezaris Graužinis.

Spektaklio “Lai lai lai” premjera Vilniuje vyks jau šį sekmadienį, spalio 9 d. 12 val. Vilniuje Menų spaustuvėje. Iškart spektaklį galės išvysti ir Panevėžio bei Kauno žiūrovai. Panevėžyje spektaklis bus parodytas spalio 19 d., teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos “Asitežas” dešimtmečio festivalyje Muzikiniame teatre, o Kaune - spalio 29 d. Kauno dramos teatre.

Bilietus platina Tiketa, daugiau informacijos: www.cezariogrupe.lt

Darbą pradeda Vilniaus Kamerinis Teatras

2011-10-06T15:51:00.000+03:00

Vilniaus Kamerinis Teatras – tai naujas teatras Lietuvos kultūros padangėje, kuriantis spektaklius suaugusiems ir vaikams. Teatro branduolį sudaro septyni, aukštajį teatrinį išsilavinimą turintys, aktoriai, studijavę skirtingose mokyklose pas skirtingus mokytojus.

Teatras siekia kurti įvairaus žanro spektaklius nuo klasikinės dramos, komedijos, amerikietiško miuziklo, spektaklių vaikams iki improvizuotų teatrinių muzikinių koncertų, todėl yra visiškai atviras profesionaliems pasiūlymams.
Viniaus Kamerinio Teatro meno vadovė Alicia Gian (JAV) – aktorė, dainininkė, režisierė studijavusi Kansaso Universitete, tame pačiame mieste su bendraminčiais įkūrusi teatrą – Burhan Theatre Company. Nuo 2008 metų gyvena ir dirba Lietuvoje.
Sezoną teatras pradeda šių metų spalio 21 d. premjera tragikomedija „Kai žmonės vaidino Dievą“ pagal F.Goodrich ir A.Hackett pjesę „Anos Frank dienoraštis“ (rež. Alicia Gian), projektą remia Amerikos kultūros centras. Spektaklyje bus pasakojama apie 20 a. beprotybę kai dievų vietą užimti užsimanę tironai sprendė kas turi gyventi, o kas turi mirti. Vienas iš spektaklio herojų kalba: „Tai nemalonus darbas, bet tai istorinė misija ir ją reikia atlikti. Kai neliks nė vieno „kitokio“ – žmonės vėl galės laisvai vaikščioti gatvėmis“. Trylikametė Ana Frank ir dar septyni „neverti gyventi“ dvejus metus slapstėsi palėpėje įrengtoje slėptuvėje.
Kita laukianti žiūrovų premjera – gyvo garso lietuviškas miuziklas, pagal I. Šeiniaus romaną „Kuprelis“. Spektaklį režisuoja R. Banionis, muzika parašė kompozitorius J. Sakalauskas. Tai didelis projektas, kuriame žiūrovai išvys žinomus Lietuvos aktorius, muzikantus, dainininkus. Jausminga istorija apie gyvenimo malūną, kuriame persipina meilė, išgyvenimai ir viltis.
Ir dar viena staigmena – anglų kalba startavusio ir žiūrovų pripažinimo pelniusio amerikietiško miuziklo „Mirtinas bučinys“ ( No Way To Treat A Lady – orig.), rež. John Staniunas (JAV) lietuviška versija. Naujame miuzikle žiūrovas išvys naujus veidus. Vieną iš pagrindinių vaidmenų atliks aktorius J. Bareikis.
Grožis kuria grožį, todėl mes tikimės, kad naujai startavusio Vilniaus Kamerinio Teatro spektakliai palies ne tik protą, bet ir širdį.

Teatro klubo seansai prasideda

2011-10-04T10:02:00.000+03:00

Net aiškiaregiai negali numatyti kai kurių likimo išdaigų, išmušančių iš vėžių užtikrintai nukaltą karjerą. Vieni karjeras kala, kiti – griauna, o mes iš to galime smagiai pasijuokti naujausiame Teatro klubo pastatyme – Inos Pukelytės komedijoje „Būrėja“.

Šiuo spektakliu prieš keletą metų Kaune įsikūręs teatro klubas pradeda naują savo gyvavimo etapą. Nuo šiol jį rasime visada toje pačioje vietoje – legendiniuose Kauno Architektų namuose – ir su žymiai platesniu repertuaru.

Spalio 7 d. Teatro klubas pristato savo naująjį sezoną ir pirmąją jo premjerą – komediją „Būrėja“. Iki šiol veikęs kaip kabaretinis, restoranuose ir klubuose vaidinamų spektaklių teatras, klubas nuleidžia inkarą Kauno senamiestyje ir siekia čia sukviesti panašius į save mažuosius teatrus. Jau spalį, be paties Teatro klubo spektaklių – „Meilės Paryžiuje”, „Šeimos patarėjo“, “Brendžio trims!” – išvysime iš Kauno kilusią aktorę Birutę Marcinkevičiūtę-Mar, vaikams spektaklius rodys Stalo teatras. Birutė Mar kartu su aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi pristatys savo kūrybą, skirtą istorinėms lietuvių asmenybėms. Taip pat čia vyks ir koncertai, susitikimai, seminarai. Štai jau lapkričio pradžioje „Laimingi žmonės“ kviečia į terapijos seminarą, o vėliau – ir į savo spektaklius.

Klubo atidarymo premjera intriguoja ne tiek pavadinimu, kiek komiškos situacijos atpažįstamumu. Atsidūrę pavojingoje, kritinėje situacijoje, neretai pagalvojame kreiptis į ką nors patarimo ar palaikymo. Ne išimtis – aiškiaregiai ir būrėjai, kurių pagalba dažną vilioja paslaptingumu, mistiškumu. Kai nežinome, kaip elgtis, burtai pradeda atrodyti gana patikima priemone. Jei ne problemai išspręsti, tai bent pasitikėjimui savimi sustiprinti. Matyt, taip masto ir pas aiškiaregę (aktorė Miglė Pauliukaitytė) atvykęs politikas (aktorius Henrikas Savickis), kurio laukia lemtingas susitikimas su partneriais. Juk yra tikimybė, kad kai kurie „burtai“ gali grąžinti harmoniją gerokai išbalansuotam politiko gyvenimui. Tačiau netikėtai lemtingu tampa ne tas susitikimas…

Gal ir sutapimas, kad Teatro klubas atidaromas spektakliu „Būrėja“. Komedija – ne receptas. Tai mūsų komiškoji gyvenimo patirtis. Nuo šiol Architektų namuose veiksiantis klubas ilgainiui gali tapti panašiu į būrimo saloną, kuriame žmogiškąja patirtimi dalinsimės teatro, muzikos ir pokalbių (o gal užkalbėjimų?) „seansais“. Būtent todėl klubo atidarymą vainikuos subtiliai smagus akordeonistų Dmitrijaus Michailovo ir Povilo Velikio duetas iš “Subtilu Z”. Beje, organizatoriai informuoja, kad klube galiojantis aprangos kodas – tai jaukios, draugiškos nuotaikos šydas.

„Kultūrinių ryšių kiemas“ kviečia į lotynų muzikos koncertą Ryšių istorijos muziejuje

2011-10-04T09:28:00.000+03:00

Kauno senamiestyje veiklą pradeda nauja kultūrinė erdvė – „Kultūrinių ryšių kiemas“. Į pirmąjį muzikinį renginį – lotynų muzikos grupės „El Quadro“ koncertą – kauniečiai kviečiami jau spalio 7 dieną.

„Kultūrinių ryšių kiemas“ renginius organizuos Ryšių istorijos muziejuje. Klubo iniciatorė, Ryšių istorijos muziejaus direktorė Rūta Mašanauskaitė tikisi, kad čia vyksiantys renginiai prisidės prie atgimusio Kauno senamiesčio kūrybinių minčių puoselėjimo.

„Džiugu, kad senamiestyje daugėja kultūrinių renginių, kuriuos vis labiau pamėgsta kauniečiai. Stengsimės nuolat pasiūlyti įdomių renginių, kurie skatintų miestiečių bendravimą, leistų atsipalaiduoti malonioje aplinkoje ir patirtų smagių įspūdžių. „Kultūrinių ryšių kiemas“ – erdvė, apjungianti įvairius menus: čia veikia parodos (šiuo metu – M. Kosinskaitės tapybos paroda), sekmadieniais 12 val. rodomi lėlių spektakliai mažiesiems“, - sakė R. Mašanauskaitė.

Grupė „El Quadro“ (ispaniškai "paveikslas") yra bene vienintelė ispanišką ir Lotynų Amerikos muziką grojanti grupė Lietuvoje, koncertavusi Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje bei kitose šalyse. Grupės muzikantai pasiruošę publikai atsiduoti visa savo energija, dainomis ir pietietiškais ritmais.

„El Quadro“ pristatys specialiai sukurtą programą, kurioje skambės ispaniška rumba, braziliškosios samba & bossa nova, Lotynų Amerikos salsa, cumbia, son, bolero, argentinietiškas tango. Visa tai skoningai suderinta su šiuolaikiniais džiazo elementais. Gyvai atliekama muzika suteiks klubo svečiams galimybę keliauti po įvairias Lotynų Amerikos šalis kartu su vokalistu Federico ir profesionalių muzikantų kolektyvu.

Grupėje dainuojantis argentinietis Federico Manzanares vadinamas vienu perspektyviausių Lotynų Amerikos muzikos atstovų Rytų Europoje. Puikų balsą turintis dainininkas, betarpiškai bendraujantis su publika ir nuolat šmaikštaujantis, sukuria geros nuotaikos atmosferą, leidžiančią pasijusti lyg bet kuriame Lotynų Amerikos kampelyje, kur visus lydi linksmybės, šokiai, muzika ir šiluma.

Grupėje akustine gitara groja Andrius Murencevas, bosine gitara - Domas Aleksa, mušamaisiais – Darius Rudis.

Koncerto pradžia - 20 val. Bilietai, kurie kainuoja 30 litų, parduodami Ryšių istorijos muziejuje likus dviem valandoms iki renginio. Ryšių istorijos muziejus įsikūręs Kauno senamiestyje, šalia Rotušės. Muziejaus adresas - Rotušės a. 19.

Skulptūrų parkas uostamiestyje - ateities vizijos

2011-10-02T11:51:00.000+03:00

Unikali meno galerija, kuri kitame mieste būtų buvusi aptverta ir lankytojams prieinama tik už mokestį, ir įžūlios nepagarbos senųjų klaipėdiečių atminimo atžvilgiu liudijimas - tokį nuomonių spektrą atspindėjo prieš savaitę Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vykusi mokslinė konferencija "Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai", sulaukusi didelio neabejingųjų susidomėjimo.

Keliolikos renginyje dalyvavusių ekspertų pranešimai iliustravo skirtingus požiūrius į parko būtį. Tačiau aišku viena - jis rūpi ir laukia ryžtingesnių sprendimų, kurių dėka taptų vienokiu ar kitokiu puoselėjamas ir atgautų sulūžusių suolelių bei vakarais tamsoje skendinčių išbyrėjusių takelių smukdomą prestižą.
Vilnietė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė sakė parke specialiai praleidusi gerą pusdienį - išvaikščiojo visus takelius, fotografavo skulptūras ir stebėjo kitus lankytojus.
"Galima sakyti, kad skulptūra yra toks menas, kurio negali liesti. Bet ar ne didžiausias džiaugsmas autoriams yra žinoti, kad parkas gyvas, o prie skulptūrų stovi eilės?" - sakė viešnia, rodydama nuotraukas, kuriose jauniausieji klaipėdiečiai glaudžiasi prie, menotyros terminais kalbant, animalistinių parko skulptūrų.
R. Rachlevičiūtės teigimu, parkas vadintinas meno kūriniu, susiformavusiu per keletą dešimtmečių. "Įsivaizduokime, žvelgiant iš XXII amžiaus, tai bus meno klasikų kūriniai, Lietuvos skulptūros istorija, - pastebėjo ji. - Kiekvienas autorius, dalyvavęs parko kūrime simpoziumų metu, dabar jame turi savo ekspoziciją."
R. Rachlevičiūtė negailėjo pagyrimų ir parko, kaip ekspozicinės erdvės, struktūrai. "Kiekvienai skulptūrai čia parinkta vieta - o juk skulptūra tik tuo atveju ir graži, jeig matoma iš visų pusių", - sakė ji.
Vilnietė žavėjosi, kad parke sugyvena įvairių laikmečių ir paskirties meno kūriniai ir monumentai. "Vilniuje specialiai reikėjo kurti Tolerancijos centrą, o klaipėdiečiai ramiai priima sovietmečio paveldą. Turėtumėte tuo didžiuotis", - teigė ji.
Specialistės nuomone, viena didžiausių parko problemų ta, kad jis yra atviras ir praeinamas - daugelyje šalių tokio tipo parkai vis dėlto yra aptveriami ir nakčiai užrakinami, antraip net iš pažiūros labiausiai civilizuotose būtų sudėtinga išsaugoti pirmapradį vietos grožį, nenuniokotą vandalų.
Audringų ir skirtingų reakcijų sulaukė kraštovaizdžio architektės Laimutės Norkienės pateikta Georges-Henri parko Briuselyje (Belgija) apžvalga. Faktas, kad parke, kuriame išsitenka ir kvapiųjų augalų darželis, ir fontanas, ir vaikų žaidimų aikštelės, ir erdvės renginiams, kai kurie pėsčiųjų takai išgrįsti tikrais antkapiais su mirusiųjų vardais bei gimimo ir mirties datomis, sukrėtė ne vieną.
Kiti buvo linkę įžvelgti gilią filosofinę prasmę - esą šitokiu būdu į laisvalaikio pramogas subtiliai įterpiama būties laikinumo ir akimirkos grožio idėja.
Istorikas Dainius Elertas, Visuomeninės patariamosios Klaipėdos kultūros paveldo komisijos pirmininkas, savo ruožtu akcentavo būtinybę išsaugoti parko vietoje buvusias senąsias kapines. Jo teigimu, prieš konferenciją vykusio komisijos posėdžio išvados nesiskyrę nuo ankstesnių jos nutarimu.
Išvadose akcentuojama, kad parkas buvo sukurtas pažeidus LTSR ir dabartines teisės normas. Esą dangstant tai parkui buvo suteiktas Martyno Mažvydo vardas, o dabar eskaluojama Skulptūrų parko idėja.
"Būtina išskirti ir pažymėti senųjų kapinių ribas bei vietą. Prioritetą reikia teikti istorinei planinei struktūrai, grąžintiniems antkapiniams paminklams, reikia pažymėti ir čia palaidotų karių bei karo belaisvių, sovietų represinio režimo aukų kapus, o senųjų kapinių prieigose specialiai tam skirtoje vietoje pateikti informaciją apie kapinių naikinimą ir atkūrimo procesą, - išvadas citavo D. Elertas. - Dalis skulptūrų savo turiniu nedera šiai vietai, tas jas reikėtų eksponuoti kitur."
Primename, kad iki spalio 23 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks istorinė paroda "Klaipėdos skulptūrų parkas. Veidai, faktai, daiktai" bei E. Balsio menų gimnazijos moksleivių grafikos darbų paroda "Parkas. Linija".
Istorinėje parodoje pristatoma vertinga medžiaga - gausybė nuotraukų, kurioje įamžintos senosios Memelio kapinės ir vėlesnis jų virsmas miesto parku, prasidėjęs 1977-aisiais ir kasmečių menininkų simpoziumų forma vykęs 15 metų.
Tai - pirmoji tokio pobūdžio parko praeities apžvalga, parengta bendradarbiaujant su Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka, administruojančia turtingą miesto metraštininko Bernardo Aleknavičiaus fondą, menotyrininku Petru Šmitu, dailininke Sofija Kanaverskyte ir kt.
Muziejus kviečia klaipėdiečius pasidalyti nuotraukomis iš šeimos archyvų, kuriuose įamžintos simpoziumų akimirkos, renginiuose dalyvavę skulptoriai ir t. t. Fotografijos bus nuskenuotos, o originalai - grąžinti šeimininkams. Taip pat laukiama ir iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų, prisiminimų apie pokario situaciją miesto kapinėse prieš joms tampant parku - juos užfiksuotų muziejaus darbuotojai.

Konferencijos metu geografas Rolandas Norvaišas pristatė Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos katedros šiemet atliktą sociologinę apklausą, kurios metu 761 miestelėnas atsakė į klausimus apie Skulptūrų parką ir pageidaujamą jo viziją. 53,9 proc. apklaustųjų pritarė sumanymui sutvarkyti parką, pastatyti naujų skulptūrų, padaryti parką saugesnį, pasodinti naujų medžių.
Daugiau kaip pusė apklaustųjų nurodė esą patenkinti parko vaizdu, kapinių ir skulptūrų ekspozicijos sąveika. 29 proc. ją nepatenkinti.
78 proc. respondentų mano, kad reikėtų įamžinti įžymių žmonių atminimą Senosiose miesto kapinėse. 31 proc. apklaustųjų mano, kad įžymius žmones reikėtų įamžinti įrengiant informacinius stendus. 28 proc. apklaustųjų pritarė nuomonei, kad reikėtų pastatyti naują memorialinį paminklą.
Dauguma respondentų yra patenkinti parko skulptūrų ekspozicija: 64 proc. apklaustųjų nurodė, kad skulptūros juos tenkina. Kiti kėlė siūlymą atnaujinti skulptūras.
Dauguma apklaustųjų nurodė norintys, jog parko skulptūros būtų atnaujintos, bei labiau prižiūrimos. Mažesnė dalis pareiškė norintys naujų kūrinių, papuošiančių parką. Vieniems parko skulptūros yra sunkiai suprantamos, o kiti priešingai norėtų modernesnių kūrinių.
Gyventojai norėtų, kad parke būtų organizuojama daugiau įvairių renginių, Labiausiai trūksta muzikos vakarų, taip pat didelis poreikis jaučiamas meno projektams ir poezijos skaitymui, šiek tiek mažesnė respondentų dalis norėtų edukacinių ir sporto renginių parke.
95 proc. apklaustųjų mano, kad parkas yra naudingas miestui. Daugiausia jis prisideda prie miesto įvaizdžio formavimo, taip pat atlieka rekreacinę ir edukacinę funkcijas.
Skulptūrų parke, apklaustųjų nuomone, reikia sutvarkyti aplinką: pasodinti daugiau gėlynų, pastatyti naujus suoliukus, įrengti daugiau žibintų, apgenėti medžius, įrengti kavinę ir geresnę vaikų žaidimų aikštelę. Taip pat reikia renginių įvairioms amžiaus grupėms. Mažesnė dalis respondentų mano, jog reikia pakoreguoti skulptūrų ekspoziciją ir užtikrinti saugumą. O 12% apklaustųjų skulptūrų parke nekeistų nieko.

Sezono pradžiai Kauo muzikinis pristato legendinę „Liučija di Lamermur“

2011-10-01T15:09:00.000+03:00

Šiandien vakare Kauno valstybinis muzikinis teatras sezoną pradeda italų kompozitoriaus Gaetano Donicečio opera „Liučija di Lamermur“.

Solistai R.Vaicekauskaitė ir L.Pautienius repeticijos metu

Tai vos antras šios įspūdingos operos pastatymas Lietuvos scenoje. Pirmą kartą, 1970-aisiais, ji suskambo Vilniuje, tuomet dar senąjame Lietuvos operos ir baleto teatre. Ši opera iš kitų išsiskiria ypač sudėtinga soprano partija bei dramatišku siužetu, tačiau teatro vadovas Benjaminas Želvys nesistebi, kad tokio sudėtingo darbo ėmėsi teatro kolektyvas. „Mes esame subrendę tokiems scenos kūriniams“, - sako jis.

Pastatymo meno vadovė garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė patvirtina teatro vadovo žodžius, tiesa, nepamiršta pridurti, kad solistų tarpe bus ir atvykusių ir vietinių. Iš pastarųjų ji ypač išskiria
solistę Ramintą Vaicekauskaitę.

Pati Raminta premjeros išvakarėse prisipažino, kad tai viena sudėtingiausių iki šiol jos atliktų partijų. „Kuo sudėtingesnė solisto partija, tuo mažiau jis juda scenoje, nes svarbiausia - gerai sudainuoti, - pagrindinio
vaidmens perteikimo subtilybėmis su žurnalistais dalijosi ji. - O pas mus šį kartą - atvirkščiai: solistui trukdo ir išskirtiniai, labai suveržti ir sunkūs kostiumai, ir režisieriaus sumanymas, kad artistai scenoje daug judėtų. Duetuose yra labai daug aukštų vietų, tenka ilgai laikyti balsą vienoje tesitūroje, todėl Liučijos vaidmuo yra labai sudėtingas tiek vokaliniu, tiek režisūros atžvilgiu. Laukia išties didelis iššūkis, bet tikiuosi, kad vaidmuo man pavyks, žiūrovai nebus nuvilti.“

„Liučijos di Lamermur“ režisierius - debiutuojantis Gediminas Šeduikis (iki šiol ketverius metus dirbęs D.Ibelhauptaitės asistentu), spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas - Julius Geniušas.

Opera Kaune skambės itališkai, pagrindines partijas dainuos ne tik Raminta Vaicekauskaitė, Laimonas Pautienius, Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Mindaugas Zimkus, bet ir Gitana Pečkytė, Raimondas Baranauskas, Vytautas Juozapaitis ir kiti. „Liučijos di Lamermur“ kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, scenografas ir šviesų dailininkas Marius-Aleandru Dumitrescu (Rumunija).

Senieji išeina... nutrūko aktorės Irenos Leonavičiūtės kova

2011-09-27T12:59:00.010+03:00

Tykiai glaudžiantis prie žemės Vilkpėdės medžių lapams rugsėjo 24-osios rytą Vilniuje mirė žinoma aktorė Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė.

Kartu su charizmatiška aktore nutrūko dar viena gyva jungtis, liudijusi mums lietuviškojo kino aušrą ir jos kūrėjus, garsiuosius teatro ir kino grandus. Liko dar viena legenda apie praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio ryškiausią žvaigždę, sukūrusią vaidmenis juostose „Aušra prie Nemuno“, „Tiltas“, „Kol ne vėlu“; liko dramatiška istorija apie išskirtinę moterį, kuriai gyvenimas, pasiūlęs ir talentą, ir šlovę, ir didžiulę meilę, pareikalavo kuo brangiausios išpirkos - palaipsniui beveik viską išplėšė iš jos, tarsi bandydamas, koks kančios lygmuo jai pasirodys per sunkus.

Pastaraisiais metais priešinusis vis labiau ją glemžiančiai ligai I.Leonavičiūtė-Bratkauskienė didelės valios pastangomis atlikdavo kiekvieną judesį, kol galiausiai skausmas tapo stipresnis už ją, ir ji pasidavė. Bet ir tada vis dar maištavo prieš realybę, dar nesiliovė galvojusi, kaip atsistoti ir išeiti į gyvenimą. Iki tol, kol liovėsi kvėpavusi. Kol baigėsi nelygi iš anksto nulemta kova.

Galima manyti, kad kiekvienam likimas spendžia visokias kilpas nuo gimties, bet I.Leonavičiūtės atveju jo būta itin žiauraus: 1983 metais ji palaidojo vyrą Balį Bratkauską, garsų aktorių ir režisierių, sukūrusį daugiau kaip 30 televizijos spektaklių bei filmų, tarp jų ir „Tadą Blindą“; Čikagoje, kur aktorė lietuvių bendruomenės kvietimu pastatė Petro Vaičiūno „Nuodėmingąjį angelą“, ir kur praleido aštuonerius metus, auklėdama lietuvių vaikus ir slaugydama nusenusius milijonierius, žaibu trenkė žinia, kad mirė sūnus Darius, kad prarado namus, dar po kiek laiko nuskendo anūkė Miglė, pasiligojo ir pati Irena (JAV buvo atliktos trys operacijos). Grįžus į Lietuvą nuo vėžio mirė duktė Raimonda, paskui ir antrasis vyras, Amerikos lietuvis Vytautas Menčinskas, mokėjęs už gydymą ir slaugęs ją Amerikoje. Iš aktorės šeimos liko tik anūkė Ugnė ir provaikaitis Augustas.

Bet aktorė nevaikščiojo su gėlos grimasa veide, nors neabejokime, būta jos kasdienybėje ir vaistų, ir šlapių pagalvių. Tik nemėgo skųstis anei guostis, nepasakodavo apie negalavimus, kaip mėgsta daryti jos amžiaus sulaukę žmonės, vieną po kitos prarandantys savo gyvenimo kolonijas. Ji oriai prisiimdavo nuožmius smūgius ir stengėsi juos prisijaukinti. Sakydavo: „Tik pradžioje susiriečiu iš netikėtumo ir iš skausmo, bet pamažu išsitiesiu. Priimu. Pasakau: tai mano. Privalau. Tas skausmas yra mano“.

Puikiai šeštajame dešimtmety pradėtas darbas teatre, globojamas garsenybių aktorės Onos Rymaitės ir režisieriaus Romualdo Juknevičiaus, žadėjęs karjeros šuolį, po pastarojo mirties kiek atvėso. I.Leonavičiūtei nelengvai sekėsi dramos teatre tarp įtakingų sovietinių ministrienių ir teatro ponių, intrigų kurstomoje aplinkoje, bet ji džiaugėsi galėdama vaidinti pjesėse vaikams, kuriose dalyvauti norėjo toli gražu ne visi kolegos, ir taikėsi su tuo, kad tekdavo išeiti į sceną ne per premjeras; guodėsi, kad premjeros - ponams, kiti spektakliai - žmonėms. Jos vyras B.Bratkauskas, vyresnis už ją septyneriais metais, garsėjo ne tik savo kūryba, bet ir tiesmukumu. M.Šumauskas siūlė pastatyti propagandinį filmą, nesutiko. Siūlė mainais butą prestižinėje Čiurlionio gatvėje, - veltui. Nors nekritikuodavo žmonos vaidybos, bet nesirinko spektaklių su iš anksto jai parengtu vaidmeniu. Kai statė „Tadą Blindą“, Irena tikėjosi gauti Mortos vaidmenį, tačiau Bratkauskas jam buvo numatęs Vaivą Mainelytę. Žmonai skyrė kitą, bet Irena parodė ambicijas: nėra Mortos, nereikia jokio.

Jos grožis traukė visus. Matyt, ne tik talentą turėdamas mintyje poetas Anzelmas Matutis, kurio eiles ji skaitydavo publikai, vedžiodamas po Dzūkijos girias, tiesiogine, gal ir perkeltine prasme jai sakydavo: „Jums, Leonavičiūte, netinka lenktis prieš prastoką grybą“... Režisierius A.Faincimeris („Aušra prie Nemuno“), siūlė jai tapti jo žmona ir buvo labai nustebęs, kai ši atsisakė neišvengiamą karjerą žadančio pasiūlymo.

„Ar gali labiau įžeisti aktorę nei sakydamas, kad ji graži, - juk teatro misija - budinti švelnumą, gerumą, mintį ir jei aktoriui po suvaidinto spektaklio, kur jis įdėjo visą savo širdį, sako: tu ten labai gražus, tai tarsi reiškia nusistebėjimą: tik pamanykite, jis nepamiršo savo teksto!..“ - viename interviu dienraščiui „Respublika“ kalbėjo I.Leonavičiūtė.

Irena Leonavičiūtė buvo parengusi Janinos Degutytės ir Anzelmo Matučio poezijos programas, kurias daugelį metų skaitė Lietuvoje ir Amerikoje. 1993 metais Čikagos lietuvių teatre „Vaidilutė“ ji pastatė Petro Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, spektaklis susilaukė pripažinimo ir įvertinimo.

Pasakoja Irena Leonavičiūtė:
Devynios mano vaikystės vasaros, praleistos Dzūkijos kaime pas Močiutę, – laimingiausios mano gyvenimo dienos. Jos tapo mano gyvenimo šaltiniu.
Scenoje aš labai seniai... Mano herojai – našlaitės iš pasakų ir romantiškos mergaitės – jau seniai suaugo...
Svajoju apie stebuklingą skraidantį kilimą, kuris galėtų pakelti mane nuo kasdienybės ir apskraidinti aplink pasaulį...
Aš pakylėta širdimi gyvendavau pasakoje – atėjusi į pasaką, vaikų klegesys man buvo muzika. Rampos šviesos atskirdavo nuo vaikų, bet visada jausdavau jų kvėpavimą.
Pirmiausia aš noriu nusilenkti prieš visus lietuvius, kurie, gyvendami toli nuo tėvynės, išlaikė lietuvybę. Iki graudulio paveikė kalba. Man tai – vienas iš stebuklų, įrodančių, kad lietuviai neišnyks. (Čikaga, 1992)
Man svarbu paliudyti Tautos gyvybę Vinco Kudirkos žodžiais: „Kokie būtų vaisiai, kad mes nepritrūktume dviejų pamatinių dalykų: tvirtumo būdo ir vienybės viešame darbe.“ („Varpas“, 1997)
Daugiausia vaidinau lyrinius vaidmenis, ypač daug – vaikiškuose spektakliuose. Su V. Rimkevičiaus „Vandens lelija“ ir kt. apvažiavau visą Lietuvą. „Klastoje ir meilėje“ vaidinau Luizą. Su tuo spektakliu buvo atsitikę keistas atsitikimas. Atvažiavo iš Veimaro vokietis režisierius Otto Langas ir rinko aktorius savo „Klastos ir meilės“ spektakliui. Mane jis išgirdo, kai aš kažkokiame profsąjungos susirinkime „kovojau“ už aktorių teises. Reikalavau, kad mes premjeriniuose spektakliuose, kaip normalūs žmonės, turėtume geras vietas, galėtume ateiti pasipuošę (tai juk mūsų šventė). Pirmose eilėse sėdėdavo ponai (proletarų valstybėje!), o artistas neturėjo vietos. Aš kalbėjau taip karštai, kad vokietis pasakė: „Ji vaidins Ledi Milford“. Direktorius priešinosi, bet režisierius užsispyrė, ir aš vaidmenį gavau. Ir svarbiausia – net dublerio nedavė.
Pokarinių dešimtmečių atmosfera teatre buvo slogi: karaliavo ponios ministrų žmonos, kurios dar ir tarpusavyje riejosi, bet aš buvau laiminga, man tekdavo vaidmenų.
Vieno linkėčiau, kad į teatrą sugrįžtų Lietuvos didvyriai, mūsų herojai, kančios žmonės. Kad teatras sugrąžintų mums istoriją, kad auklėtų jaunimą. Prisimenu, anuomet J. Marcinkevičiaus „Mažvyde“ vaidinau nediduką vaidmenį ir iš susijaudinimo drebėdavau užkulisiuose, kai scenoje kartodavo „Lietuva, Lietuva...“ , o salėje žmonės stovėdavo. Man graudu ir šiandien tai prisiminti... O kas dabar žadina tuos jausmus? Atrodo, kad patriotizmas tapo gėda. Reikia budinti, kad jaunimas didžiuotųsi savo tėvyne, nenorėtų išvažiuoti, o ieškotų vietos savo Žemėje. (1995 m.)
Nepaprastai gerbiu ir myliu režisierių Romualdą Juknevičių. Jo spektakliuose visuomet jausdavausi kaip namie. Scena – tavo mažasis kambarys, jauku. Viskas buvo ligi smulkmenų apgalvota, tobula. Vidujai buvau tvirta, žinojau, vardan ko einu. Į atmintį įstrigo darbas su Vytautu Čibiru. Jis man pasiūlė kitokius vaidmenis – nebe lyrinius, gal charakterinius. Įrodinėjau, nesugebėsiu vaidinti tokių herojų, tačiau jis įtikino, kad tai mano vaidmenys. Irena Bučienė taip pat pateikė staigmeną paskirdama Kazio Sajos „Ubagų saloje“ kvaištelėjusios Vonušės vaidmenį. Niekada neužmiršiu darbo su Dalia Tamulevičiūte „Abejingame gražuolyje“. (2005)

Keli faktai

Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė gimė 1930 m. Gaižiūnuose (Jonavos r.)

1953 m. baigė Lietuvos dramos teatro studiją

1953-1956 m. vaidino pirmuosiuose lietuviškuose filmuose „Aušra virš Nemuno“, „Kol ne vėlu“, „Tiltas“

1955-1989 m. dirbo Valstybiniame (dabar Nacionaliniame) dramos teatre, sukūrė apie 50 vaidmenų kine, teatre ir televizijoje

Netektis: mirė Konstantinas Bogdanas

2011-09-27T10:41:00.010+03:00

Vakar eidamas 86 metus mirė garsus skulptorius Konstantinas Bogdanas.

Jis humanitarinių mokslų ir menotyros daktaras, profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos tautodailės sąjungos garbės narys, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus apskrities bajorų vadas, Rusijos dailės akademijos narys korespondentas, Šv. Kazimiero ordino signataras, vicekancleris, Lietuvos karo savanoris.

Konstantinas Bogdanas gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimiuose, Jonavos raj. Mokėsi 1939-1944 m. Biržų gimnazijoje, 1944-1945 m. Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1945-1951 m. studijavo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute, 1953-1956 – TSRS dailės akademijos D. Repino dailės institute Leningrade aspirantūroje.
1947-1951 m. mokytojavo Kauno 6-oje ir 7-oje gimnazijose bei Mokytojų seminarijoje. 1951- 1993 m. Vilniaus dailės instituto (dabar Lietuvos dailės akademija) dėstytojas, profesorius, docentas. 1956-1982 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos atsakingas sekretorius, pirmininko pavaduotojas, nuo 1962-1987 m. - pirmininkas. 1959-1988 m. Vilniaus dailės instituto Skulptūros katedros vedėjas, 1962 -1969 m. prorektorius mokslo ir mokymo reikalams. 1985-1989 m. LTSR Aukščiausios Tarybos deputatas.
Konstantinas Bogdanas daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais Lietuvoje ir užsienyje autorius, rašęs ir publikavęs eilėraščius, išleidęs monografijas: „Rusų skulptorius R. R. Bachas“ (1954 m.) ir „ Skulptorius Juozas Mikėnas“ (1961 m.) bei knygą „Lietuvos dailė“ (1972 m.).
Menininkas nuo 1951 m. dalyvavo dailės parodose Lietuvoje, Rusijoje, Suomijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje, Latvijoje, Kinijoje ir kt. 1976-1986 m. rengė personalines parodas. K. Bogdanas sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrės ir portretinės skulptūros darbų. Jo kūriniai pasižymi realistine maniera, kompozicijos bei plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronzos, marmuro, granito) savybių išryškinimu. Reikšmingiausi jo darbai: skulptūrinių portretų ciklai „Mano draugai“ ir „Lietuvos raštijos ir grožinės literatūros pradininkai“; K. Donelaičio paminklas Vilniuje; J. Janonio – Biržuose; J. Gruodžio – Kaune; paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę partizanams ir tremtiniams – Žeimiuose, Vilniaus universiteto garbės daktarų portretų ciklas; M. Yčo, J. Yčo (Biržai), V. Adamkaus, J. Dargužio, palaimintojo J. Matulaičio (Vilnius), Popiežiaus Jono Pauliaus II biustų, kunigaikščio Gedimino paminklo projekto autorius. Be minėtų stambių monumentalių darbų sukūrė pasaulinės šlovės sulaukusio pop muzikos kūrėjo F. Zappos paminklą (Vilniuje).
K.Bogdanas pripažintas LTSR nusipelniusiu meno veikėju (1963 m.), Liaudies dailininku (1976 m.), Lietuvos valstybės premijos laureatu (1976m.), Lietuvos herbo konkurso laureatu (II premija). 2000 m. jam suteiktas Jonavos garbės piliečio vardas.
Atsisveikinimas su menininku – šiandien, rugsėjo 27 d. nuo 15 val. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22). Karstas išnešamas rytoj, rugsėjo 28 dieną, trečiadienį, 14 val. Laidotuvės Saltoniškių kapinės, Vilniuje.

LAIKINA PERTRAUKA

2011-09-04T10:42:00.002+03:00

ATSIPRAŠOME,
tačiau lietuviškas puslapis streikuoja.
Grįšime, kai tik tai bus įmanoma!

2011-09-03T16:02:00.000+03:00

GERBIAMIEJI,
todėl techninių trukdžių, nepriklausančių nuo manęs, laikinai naujienų nebus. Tiesiog negaliu jų patalpinti.
Atsiprašau ir drauge laukime, kol problemos bus pašalintos.
Nuoširdžiai,
S.V. (Ziggylive)

Kultūros naujienos rugpjūčio 29 dienos spaudoje

2011-08-29T09:48:00.000+03:00

Pasibaigusi Pažaislio muzikos šventė šį kartą iš Kauno išskrido kregždutės sparnais. Su festivaliu atsisveikinti susirinkę melomanai klausėsi operos „Kregždutė“, kurią atliko garsioji Elaine Alvarez.
Beveik tris mėnesius išskirtiniais atlikėjais ir genialiais kūriniais muzikos mėgėjus džiuginęs Pažaislio muzikos festivalis vakar pasaulinio garso dainininkės balsu ištarė įspūdinga „sudie“ – romantiškoje vienuolyno aplinkoje aidėjo Giacomo Puccini operos melodijos. KAUNO DIENA

Rytoj spektaklio „Fundamentalistai” pagal šiuolaikinę pjesę premjera naująjį 72-ąjį sezoną pradeda Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT). Suomių dramaturgo Juhos Jokelos 2006-aisiais parašytą kūrinį LNDT režisuoja Jonas Vaitkus. Pirmuosiuose spektakliuose vaidins aktoriai Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, vėliau – Ramunė Skardžiūnaitė ir Remigijus Bučius.Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų J.Jokelos (g. 1970) pjesėje analizuojama religijos įtaka šiuolaikinių žmonių gyvenimui.Dramaturgas renkasi aštrias temas ir sugeba į jas pažvelgti kitaip negu dauguma jo kolegų. J.Jokelos kūrybai būdingas dokumentinio tikroviškumo ir fantazijos derinys. Mūzų malūnas/LR

Rytais į darbą per Klaipėdos senamiestį važiuojantys ar pėsčiomis traukiantys klaipėdiečiai dažnai pastebi po jį su fotoaparatu rankoje vaikštinėjantį miesto vicemerą Vytautą Čepą. Taip prasideda tikrą karą uostamiesčiui paskelbusių vandalų iššūkį priėmusio šio žinomo klaipėdiečio diena. Vicemeras fotografuoja kiekvieną naują grafitį, "tagą", apgadintą pastatą ar skulptūrą. Visi šie negerovių įrodymai iš karto yra siunčiami Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovams. "Skaudu, kad žmonės piktybiškai elgiasi su turtu, kurį turėtų puoselėti. Paprasčiausiai yra tyčiojamasi iš visuomenės ir policijos bejėgiškumo. Manau, kad kol už tai nebausime, padėtis nesikeis",- aiškino vicemeras. Kas ką: vicemeras ar sienų terliai? RESPUBLIKA

Žagarės (Joniškio raj.) aikštėje, kurioje netrukus prasidės rekonstrukcija, atidengti kelių XIX amžiaus krautuvių pusrūsiai su laiptais, kitomis detalėmis, apyvokos daiktais, liudijantys čia vykusią prekybą. Tikimasi radinio nepalaidoti po žemėmis, bet atverti visų akims. Taip pat aptikta XIII amžiaus žalvarinė segė bei XVI-XVIII amžių radinių. Pasak archeologo dr. Ernesto Vasiliausko, tikslinga atkastus gerai matomus pamatus uždengti permatoma danga, kad juos galėtų pamatyti miesto lankytojai ir vietiniai. Tačiau aikštės rekonstrukcijos projekte tokių darbų nenumatyta. ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Pažaislio muzikos festivalio uždarymui - premjera

2011-08-28T07:04:00.007+03:00

Šiandien - XVI Pažaislio muzikos festivalio BAIGIAMASIS KONCERTAS

Pagrindiniai premjeros solistai - E.Alvarez ir E.Montvidas

Kauno miesto simfoninis orkestras

(vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas)

Kauno valstybinis choras

(meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis)

kviečia į Giacomo Puccini - operos KREGŽDUTĖ (koncertinį atlikimą)

Solistai
Magda - Elaine ALVAREZ (sopranas, JAV); Ruggero - Edgaras MONTVIDAS (tenoras); Lisette - Lilija GUBAIDULINA (sopranas); Prunier - Mindaugas ZIMKUS (tenoras); Rumbaldo Fernandez - Andrius APŠEGA (baritonas);

Dirigentas
MODESTAS PITRĖNAS

Kultūros naujienos rugpjūčio 27 dienos spaudoje

2011-08-27T09:51:00.001+03:00

RESPUBLIKA šiandien pateikia dar neskelbtus duomenis, kiek kuriame mieste, rajone pastarąjį dešimtmetį apsigyveno legalių imigrantų. Ilgai tuščia vieta nebūna. Daug ar mažai 64 tūkst. užsieniečių per 10 metų, kai per tą laikotarpį iš šalies kitur oficialiai išvyko daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos gyventojų? Kas atsitiks su mūsų valstybe, jei imigracijos tempai nemažės? Ar apskritai liks valstybė? Apie tai dienraščio žurnalistai kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi Rudžiu.

Europos krepšinio čempionatas nesutrukdys laiku pradėti naująjį Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) sezoną. "Dėl krepšinio kiekvienas lietuvis pamišęs. Rungtynes žiūrėsime vakarais, repetuosime rytais", – šypsosi teatro vadovas Benjaminas Želvys.Likus vos daugiau nei mėnesiui iki pirmosios premjeros, teatro kūrybinis kolektyvas triūsia kasdien nuo ankstyvo ryto. Spalio 1 d. teatras kultūros mylėtojams vėl atvers duris: 71-ąjį kūrybinį sezoną laukia keturios premjeros, dvi iš jų – italų kalba. VILNIAUS DIENA

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius mato tiktai vieną išeitį: „Lietuva - tik trys milijonai ir man sunku suprasti, kaip negalime susitvarkyti savo mažutėje šalyje. Reikia tik nevogti. Lietuva klestėtų. Štai, estai beveik neturi skolų, matyt, nevagia. O kiek pinigų mūsų šalyje milijonais, milijardais teka ir keliams, ir aplinkai, ir net šiukšlėms tvarkyti, - įsivaizduojat kiek politikams pagundos. Jėzau, pagalvojau, jei būtume visi sąžiningi, na, daugmaž sąžiningi, tik daugmaž, kaip mes visi gyventume...“ , - skaitykite RESPUBLIKOJE

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos veidas keičiasi negrįžtamai. Tokius miestus, kokie įamžinti senosiose graviūrose ar nuotraukose, daugelis iš mūsų dar saugome savo atmintyje. Mat darkyti jie pradėti visai neseniai - prieš dešimtmetį, du. Architektūriniai monstrai nesulaikomai braunasi į istorinę aplinką. Valstybės aparatas yra pasirūpinęs visomis įmanomomis institucijomis, atsakingomis už paveldo puoselėjimą. Tačiau jis... darkomas. Metodiškai, atkakliai, sparčiai, tvirtinama VAKARO ŽINIOSE

Vilniuje gyvenantis vokietis Hansas Harry Drössigeris džiaugiasi šiame mieste atradęs ne tik mėgstamą darbą, bet ir žmoną. Pagal dvejų metų sutartį 1997-aisiais atvykęs dirbti į Vilniaus universitetą, jis sostinėje liko iki šiol ir – keisčiausia – nesigaili. Vilniaus universiteto profesorius H.H.Drössigeris darbą čia gavo prieš 14 metų. Tuo metu Vokietijoje buvo siūloma vykti dėstyti į skirtingų šalių mokymo įstaigas. Iš ilgo šalių sąrašo jis išsirinko Lietuvą.Dabar savo įžvalgomis apie sostinę H.H.Drössigeris gali dalytis jau kaip tikras miesto senbuvis. Sostinė/LR

Jubiliejai – tai ne tik proga pažvelgti į praeitį, bet ir kurti ateities planus. Tokios nuostatos laikosi Kauno ir Norvegijos Vestfoldo apskrities vadovai, kurie penktadienį paminėjo miestų bendradarbiavimo 20-metį ir pasirašė naują sutartį. Laiko jau sutvirtintos bičiulystės pratęsimo planus Rotušėje savo parašais patvirtino Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis ir Vestfoldo apskrities meras Peras-EivindasJohansenas.Vestfoldo apskritis yra vienas pirmųjų Kauno partnerių. KAUNO DIENA

Įdomiau laukti pirmosios lietuvių kovos Europos krepšinio čempionate padės festivalio „Kaunas Jazz” rengėjai ir du džiazo grandai. Prieš rungtynes senamiestyje vyks tradicinis festivalio vasaros koncertas.

Tarptautinis festivalis „Kaunas Jazz” tradicinius vasaros koncertus senamiestyje, XVI amžiaus Rotušės aikštės kiemelyje, rengia jau septintus metus. Laikinoji sostinė/LR

Teisutis Makačinas lietuviškos muzikos paletę papildė naujomis spalvomis. Dar septintajame dešimtmetyje išgarsėjusio Lietuvos kompozitoriaus melodingi kūriniai garsino ne vieną estrados atlikėją, keitė supratimą apie estradinę muziką ir užkėlė aukštai kartelę ateinančioms muzikos kūrėjų kartoms. VAKARO ŽINIOS

Šnipiškių gyventojai dabar dairosi į dangoraižių pusę, kamuojami vienintelio klausimo: „Kada pradės kilti dar bent vienas?” Kodėl kone miesto centre lūšnynuose gyvenantiems žmonėms parūpo dangoraižiai? Jų atsakymas labai paprastas: pradės kilti daugiaaukščiai pastatai, vėl pakils žemės kainos. Niekas Šnipiškėse nenori pripažinti, kad prarado milijonus litų nepardavę sklypų prieš kelerius metus, kai jų kainos buvo pasiekusios aukštumas, rašo Lietuvos ryto priedas Sostinė

Interviu su režisieriumi Cezariu Graužiniu

2011-08-26T11:17:00.000+03:00

Daugiau kaip 30 spektaklių pastatęs Lietuvos ir užsienio teatrų scenose 44-erių režisierius Cezaris Graužinis iš Graikijos grįžo į Vilnių. Su savo ištikima teatro „Cezario grupė“ aktorių komanda repetuoja du spektaklius. Kūrėjo talento gerbėjams kiek netikėta žinia - vienas iš naujų pastatymų yra skirtas vaikams.

Su C.Graužiniu kalbėjomės gerą valandą tarp įtemptų repeticijų. Režisierius, save dalijantis Lietuvos ir kitų šalių teatro gerbėjams, tvirtina, kad nuo savo gimtinės jis niekada nebuvo ir nebus nutolęs.

- Šiuo metu daugiausiai darbuojatės Graikijoje, kurioje dabar yra ir jūsų šeima, auga sūnelis, bet vis atvykstate į Lietuvą ir vis ką nors naujo pastatote, paliekate pėdsaką ir vėl išvykstate. Kelintą sykį šiais metais esate Lietuvoje?

- Antrą kartą, bet šį sykį atvažiavau geriems dviem mėnesiams. Per tą laiką tikiuosi pastatyti du spektaklius su savo „Cezario grupės“ komanda. Tad dabar intensyviai repetuojame iš karto tuos du kūrinius.

- Kokie tai spektakliai?

- Abu šiuo metu repetuojami spektaklių temos ir uždaviniai radikaliai skiriasi. Bet abu jie - aštrūs ir rizikingi mūsų teatro veiklos posūkiai. Statome Franco Kafkos (Franz Kafka) „Metamorfozę“. Beveik be ironijos galiu teigti, kad numatome siaubo žanro spektaklį. Visada žinojau, kad šis dažnai kine naudojamas žanras yra neįmanomas teatre. Tačiau tuo, kas atrodo neįmanoma, teatre užsiimti labai smagu. O kūryba be rizikos pojūčio sukelia žiovulį. O štai kitas vaidinimas bus skirtas patiems mažiausiems vaikams, sakykim, nuo kūdikių iki pekiamečių-šešiamečių. Tikriausiai jis vadinsis „Lai lai lai“ ir supažindins vaikus su lietuviškos mitologijos pasauliu ir jo gyventojais.

- Ar čia įpinsite lietuviškų pasakų, padavimų?

- Spektaklį dėlioju kaip kokią mozaiką labiau pagal sakmes, remiuosi etnologiniais Algirdo Greimo, Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus darbais. Išskirtinai mane įkvepia Gintaro Beresnevičiaus kultūrinis palikimas. Per mažai laiko praėjo nuo jo mirties, kad būtų deramai suvokta, kokios reikšmės tai buvo mūsų kultūros figūra. Kuriu savo pirmą spektaklį vaikams remdamasis tik intuicija, įsivaizduodamas, kad savo sūnui pasakoju apie vandenį, ugnį, dangų ir žemę, apie pasaulio dievus ir dvasias. Repetuodami jaučiame didelę atsakomybę. Nes teatras visados manipuliuoja žiūrovų vaizduote, jausmais. Vaidinant vaikams negalima skleisti negatyvo, neturi būti dvasinės taršos. Todėl stengiamės būti paprasti ir skaidrūs.

- Nesuklysiu sakydama, jog statyti spektaklį vaikams jus paakino sūnaus gimimas?

- Tikriausiai. (Šypsosi). Sūnui Aleksiui, kuriam rugsėjo mėnesį bus vieneri, pradėjau dainuoti daineles, kažką vaidinti ir mačiau, kad mažyliui tai patinka. Jaučiu, kad turiu gerbėją, ir tai iš tiesų įkvėpė ir padidino pasitikėjimą savo jėgom. Manau, kad jis su mama atvažiavęs į Lietuvą pamatys spektaklio generalinę repeticiją. Nežinia, ką ir kaip jis supras. Bet būsiu tiesiog laimingas, jei pažiūrės vaidinimą iki pabaigos. Premjera numatyta sostinės „Menų spaustuvėje“. Jeigu matysime, kad spektaklis pavyko, keliausime po Lietuvą ir rodysime jį ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miesteliuose, į kuriuos teatras neatvyksta. Galbūt tą spektaklį pavyks pastatyti taip, kad jis galės būti vaidinamas net nebūtinai teatrų scenose - bet kurioje erdvėje, kur ateis vaikai ir jų mamos.

- Jums ištikimą „Cezario grupę“ galima pavadinti klajojančiu teatru, nes Lietuvoje pastatyti jūsų spektakliai keliauja po įvairius teatrus. Jie rodomi „Domino“ teatre, „Menų spaustuvėje“ ir kt. Užsienio kūrybinės klajonės, atrodo, baigėsi ties Graikija, kurioje suradote ir mylimą moterį aktorę Mariją. Tad iš Vilniaus vėl grįšite į Graikiją?

- Taip. Ten trečią sezoną vaidinamas mano pastatytas vienos aktorės spektaklis „De Sadas - Žiustinai“, jame Marija ir vaidina.

- Ar tas jūsų buvimas viena koja Lietuvoje, o kita - užsienyje nenustumia gimtinės meilės, apie kurią byloja ne vienas jūsų spektaklis, į antrą planą?

- Nuo meilės niekur nepabėgsi. Ir nereikia apie ją daug ir garsiai kalbėti. Patriotiški plepalai, šūkiai, akcijos, iniciatyvos - štai kas gesina tą meilę : „Aš labai myliu Lietuvą, ar myli ją tu?“, „Varom už Lietuvą!“ ir t.t. - skatina vartoti alų, masiškai pirkti nacionalinės vėliavos spalvomis išmargintus niekniekius ir skudurus bei suteikia malonumo garsiai baubti minioje, ore plačiai mojuojant rankomis ir kojomis. Ir tuo pat metu kažkam ta „meilė Lietuvai“ yra biznio planas arba pelningas užsakymas. Patriotizmas - tai poreikis kurti, o ne už pinigus įsigyjamas šansas atsipalaiduoti ar iškrauti susitvenkusią paniką ir agresiją. Kitas stulbinantis nesusipratimas, kai patriotizmo ima mokyti istorijos mokslas. Lyg prostitutė galėtų išmokyti, kas yra meilė. Archeologija, etnologija - štai kur slypi tikri dalykai. O istorijai, kaip pseudomokslui, atėjo laikas trauktis į istoriją, į dulkėtą lentyną kur nors šalia chiromantijos ir alchemijos. Apmaudu, tačiau tarnavimas politikai, besikeičiančioms ideologijoms, konfliktų provokavimas, manipuliavimas masine sąmone negrįžtamai tampa istorijos mokslo turiniu.

Man tauta - keletas senų draugų, mano grupė, ir daug-daug mūsų spektaklių žiūrovų. Žmonės, pas kuriuos norisi sugrįžti, kad galėtume kurti drauge. Mus sieja bendra kalba, prisiminimai ir... sakyčiau, optimizmas, nuojauta, kad viskas yra gerai, atsparumas baimei. Mūsų patriotizmo technologija yra tokia: Lietuvą pirmiausia reikia sugalvoti, subrandinti ją savo viduje. O tada, artimiems draugams padedant, sukurti ją savo namuose, teatro scenoje, kieme. Nekreipiant dėmesio į politiką ir su atlaidžia meile žvelgiant į pavyduolius ir rėksnius, nuosekliai ir kantriai dirbant, ateis laikas didesnėms erdvėms.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Kultūros naujienos rugpjūčio 26 dienos spaudoje

2011-08-26T09:51:00.006+03:00

Ketvirtadienį, pristatydamas savo knygą "Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai", buvęs prezidentas Valdas Adamkus paskelbė skandalingą žinią - jis eidamas valstybės vadovo pareigas patyrė šantažą, jam buvo nurodoma, ką į kokius postus paskirti. Tačiau kategoriškai atsisako pasakyti šantažuotojų pavardes. Jos bus paskelbtos tik praėjus 50 metų po V. Adamkaus mirties. "Kai kurių dalykų, kurie yra labai aštrūs, negaliu įrašyti net į savo dienoraščius. Bet aš turiu tuos faktus fiksuojančius dokumentus ir jie parašyti ne mašinėle. Pamenu, kad man atsikėlus penktą valandą ryto ir išėmus iš fakso šiuo metu Lietuvos tautos vadais esančių asmenų ranka rašytą dokumentą, instrukcijas man, kaip valstybės prezidentui, kur sakoma: jeigu tu darai tą, o ne ką kita, tu griauni valstybę kaip prezidentas; tu darai ne tą, turi daryti tą; turi skirti tą žmogų, o ne kitą", - per savo dienoraščių pristatymą pareiškė V. Adamkus (1998-2003 m. ir 2004-2009 m. kadencijų Lietuvos prezidentas). Kas tie šantažuotojai, ir kas ten rašoma? Pasak prezidento, jis negalįs atskleisti tų asmenų pavardžių, nes "dar neatėjo laikas", o kai kurie faksimiliniai dokumentai bus paskelbti tik praėjus 50 metų po jo mirties. V. Adamkus teigė manąs, kad laiškų potekstė tokia - kai reikės su tavimi politiškai susidorosime. "Šiandieną yra žmonių, kuriais šventai tikime ir vos jiems nesimeldžiame už jų nuopelnus atkuriant nepriklausomybę. Bet yra tokių dalykų, kad jeigu aš viešai ir su pavardėmis pasakysiu... tai, manau, padarysiu nusikaltimą prieš šventą tikėjimą laisve, demokratija ir vienas kitu". Buvęs prezidento V. Adamkaus vyriausiasis patarėjas Lauras Bielinis, paklaustas apie buvusio šalies vadovo mestus kaltinimus šalies politikams bei autoritetams, kalbėjo mįslingai."Palikime šį klausimą be atsakymo. Aš tikrai nemanau, kad dabar lietuviai turėtų pjautis aiškindamiesi, kas šantažavo V. Adamkų. O prezidentas V. Adamkus sąžiningai dirbo savo darbą, tikrai padarė labai daug tam, kad sutelktų Lietuvą ir kad valstybė įgytų aiškų veidą". RESPUBLIKA

Rugsėjo 1-ąją buvę 22 Šiaulių miesto moksleiviai sės ne į mokyklos suolus klasėse, bet prie kompiuterių Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje ir kitose emigracijos vietose. Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklos juos mokys nuotoliniu būdu. Po pasaulį pasklidę tautiečiai galės gauti lietuviškos mokyklos baigimo dokumentus. Šiaulių miesto "Sandoros" pagrindinė mokykla mokytis nuotoliniu būdu jau priėmė 12 moksleivių. Rugsėjo pirmąją startuoja mokyklos pedagogų parengtos mokymo programos pirmos-aštuntos klasių moksleiviams, išvykusiems su tėvais gyventi į užsienį. Programas mokytojai rengė beveik visus praėjusius mokslo metus. Tėvai į mokyklą jau atsiuntė prašymus priimti jų atžalas ir pasirašė su mokykla mokymo sutartis. Ateityje mokykla numato rengti papildomo nuotolinio ugdymo programas. ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Prieš trejetą metų pradėta vykdyti mokytojų rengimo programa "Renkuosi mokyti", kurios metu šalies bendrojo lavinimo mokyklose įdarbinami jauni mokytojai - aukštųjų mokyklų absolventai. Šiemet bus rengiama jau trečia mokytojų laida. Tai kainuos 840 tūkst. litų. Tačiau kam investuoti į naujų mokytojų rengimą, jei darbo vietų mokyklose neužtenka net baigusiems pedagoginius universitetus? Pasak programos vadovės Marinos Vildžiūnienės, "labai reikia", nes projektu siekiama, "kad į mokyklą padirbti su vaikais ateitų kitokie žmonės". Kelmės rajono Kražių gimnazija - viena iš mokymo įstaigų, dalyvaujančių "Renkuosi mokyti" programoje. Tačiau pasak šios gimnazijos direktorės Ritos Andrulienės, "šiuo metu jaunų pedagogų poreikio gimnazijoje nėra - darbuotojų amžiaus vidurkis gimnazijoje - 43 metai". "Milijonas paimtas pažaisti mokytoją". RESPUBLIKA

Šią Rugsėjo 1-ąją tėvams vėl teks nelegaliai vesti vaikus į mokyklą. Mat politikai, suteikę vilties, kad tądien bus įteisintas laisvadienis mokyklinukus auginantiems dirbantiems žmonėms, tebetrypčioja vietoje. Šį pavasarį Seimo narė Agnė Zuokienė siūlė įstatymo pataisą, kuri leistų Rugsėjo 1-ąją turėti jiems papildomą laisvadienį. Motyvuota tuo, kad mokyklinio amžiaus vaikų turintys tėvai tądien esą faktiškai nedirba, todėl įstatymu būtų įteisinta tai, kas ir taip vyksta. Vyriausybė tokiam siūlymui nepritarė. Parlamentarei kliūva ir tai, kad vieną mokyklinuką auginantys tėvai ir jų vaikai - diskriminuojami. "Jei šeimoje auga du vaikai iki 12 metų, galima pasiimti laisvą dieną, o jei tik vienas - tokios galimybės nėra", - stebėjosi ji. Rugsėjo 1-osios rūpesčiais Lietuvoje dabar gyvena apie 150 tūkst. šeimų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikų iki 12 metų. "Nelegali Rugsėjo 1-oji". VAKARO ŽINIOS

Lietuviai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be kalnų slidžių, pramogaus ir neišvykę iš Lietuvos. Vakar Druskininkų pakraštyje duris atvėrė viena didžiausių Europoje dengta sniego arena „Snoras Snow Arena”, kurioje bus galima slidinėti visus metus.„Čia bus sniego arena ir visus metus bus galima slidinėti? Netikiu. Be to, tam nėra pinigų”, – tąkart kalbėjo vidaus reikalų ministras.Kai prieš porą metų vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis susilažino su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, savo pergale neabejojo.R.Malinauskas pasiūlė lažintis iš dėžės konjako, ant kurios R.Palaitis turės nučiuožti naujoje sniego arenos trasoje.Į „Snoras Snow Arena” atidarymą vakar vidaus reikalų ministras atvyko su dėže konjako, rašo LIETUVOS RYTAS

4 mėnesius savarankiškai gyventi pratinti du didžiųjų apuokų jaunikliai ketvirtadienį paliko Kauno zoologijos sodą -šie reti paukščiai netrukus bus paleisti į laisvę. Didžiųjų apuokų patinas ir patelė buvo nuvežti į Klaipėdos rajono miškuose esantį tinklu aptvertą erdvų voljerą. Atviroje vietoje paukščiai bus stebimi - specialistai tikrins, ar sparnuočiai sugeba patys pačiupti prižiūrėtojų įleistą grobį - smulkesnius paukščius, graužikus. Tik po mėnesio komisija nuspręs, ar galima juos visam laikui išleisti į laukinę gamtą. Tačiau laisvėje atsidūrusiems paukščiams ant kūno bus įtaisyti siųstuvai - jie praneš, kaip sparnuočiams sekasi kovoti už būvį. Manoma, kad sunkiausiais laikotarpis - pirmosios dvi savaitės. Jeigu apuokai tiek laiko ištvers, - nepražus ir vėliau. Šiuos jauniklius balandžio mėnesį atsivedusi didžiųjų apuokų pora liko Kauno zoologijos sode. "Į laisvę paleis su siųstuvais". LIETUVOS RYTAS

„Jis atrodo kaip gyvas”, – aiktelėjo Ike’as Willisas ir Ray White’as. Koncertuoti į Lietuvą atvykę du JAV muzikanto Franko Zappos grupės nariai negalėjo atsižavėti šiam kūrėjui Vilniuje pastatytu paminklu. Po F.Zappos mirties 1993-iaisiais gitaristų ir dainininkų duetas nepamiršo savo buvusio „darbdavio” kūrybos. Šiuo metu po pasaulį Ike’as ir Ray gastroliuoja su grupe „Project/Object”, atliekančia F.Zappos dainas. Du šios grupės koncertai įvyks Lietuvoje – šiandien Vilniaus klube „New York”, šeštadienį – Palangos klube „Ramybė”. LIETUVOS RYTAS

Ech, diena, dienelė:)

2011-08-26T09:33:00.001+03:00

O tiksliau - "horoskopinis žvilgsnis" į tai, kas mūsų šiandien laukia:) Tai nauja šiame puslapyje, o ar reikalinga - netrukus pamatysiu. Jau ne vienas užmanymas buvo pamirštas, nes Jūs tiesiog nelabai aktyviai jį priėmėte, manau tiesiog neverta įdėtų pastangų, tai kas nedomina skaitančiojo:)

Taigi, nors savaitė baigiasi, dabar puikus laikas imtis rimtų darbų, priimti svarbų sprendimą (ypač moterims, nes joms ši diena itin sėkminga) – tiek dalykinį, tiek asmeninį. Šiuo metu turite puikią progą naujais sprendimais sustiprinti savo senas pozicijas ir taip užtikrinti tolesnę sėkmę. Tiesa, netiks pradėti iš esmės naujų darbų, atvirkščiai – patartina ką nors baigti. Beje, tai puiki proga imtis užvilkintų darbų – jėgų tikrai pakaks!

Palanku tvarkyti finansinius reikalus, spręsti problemas, susijusias su mokesčiais. Tai, beje, geras laikas ieškoti sąjungininkų, bendraminčių, rėmėjų.

Sėkmingas laikas prekiauti, taip pat kultūros, meno ir labdaros renginiams. Šios dienos pažintys ir susitikimai bus reikšmingi jūsų ateičiai. Puiki proga pakovoti už jums patinkančio asmens dėmesį, aiškintis meilės santykius.

Sapnai iš ketvirtadienio į penktadienį pranašiški. Žaibas, griaustinis – geros permainos; žvaigždės, dangus, skraidyti – apsauga, pagalba, išaukštinimas. Blogai matyti šventųjų paveikslus, mėsą, gyvūnus, raktus, koridorius, žiedą, siūlus.

Blogas ženklas: be priežasties šalti, jei ant jūsų drabužis užsidegtų ar kas nors pelenų užbertų, jei namie kas nors savaime suliepsnotų, gaisrą, juodus dūmus išvysti.

Geras ženklas: kaisti, raudonuoti – esate patikimai saugomi aukštesnių jėgų.

Žvilgsnis į priekį: palankesnis šeštadienis, o sekmadienis sudėtingas, netinkamas švęsti, rizikingoms pramogoms.

Kultūros naujienos rugpjūčio 25 dienos spaudoje

2011-08-25T15:53:00.000+03:00

Arūno Gelūno vadovaujama Kultūros ministerija iš bibliotekininkų, muziejininkų ir kitų kultūros darbuotojų atima patalpas, kuriose jie keldavo kvalifikaciją. Uždarymo motyvas - taupymas. Sprendimą likviduoti Lietuvos kultūros darbuotojų centrą Vyriausybė priėmė pačią pirmą dieną po daugiau nei mėnesį trukusių savo atostogų - praėjusios savaitės posėdyje. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas teisinosi, kad taip pasielgta reaguojant į Saulėlydžio komisijos ir Kultūros ministerijos veiklos išorės audito pasiūlymus centrą panaikinti, vietoj to darbuotojų tobulinimo paslaugas perkant iš privatininkų. "Likvidavus centrą, bus optimizuotas kultūros valdymo srities biudžetinių įstaigų skaičius, veiksmingiau panaudojamos biudžeto lėšos. Kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo paslaugą pirks Kultūros ministerija", - tvirtino A. Gelūnas. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai: esą naikinamas valdininkijos perteklius, bus sutaupyta mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau, deja, tuo netiki valstybės finansus valdančios institucijos. Patys kultūros darbuotojai įtaria, kad centras naikinamas tik dėl jo valdomo turto itin gerose vietose: pagrindinio pastato ir viešbučio sostinės Žvėryno rajone bei dviejų jo valdomų vilų Nidoje, kurios oficialiai vadinamos centro mokymo baze. Šis turtas pereis Kultūros ministerijos, kuri iki šiol neturėjo nuosavų poilsiaviečių, žinion. "Kultūros ministerija apiplėšė kultūrininkus". RESPUBLIKA

Kaune sovietmečiu statytų daugiabučių kvartalų renovacija gali prasidėti pavasarį. Bandomajam projektui baigiami išrinkti pirmi namai. Tačiau, pasak savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Ramūno Gataučio, "jeigu namų amžius - 40 metų, vadinasi, tiek pat metų šalia jo esantiems vamzdynams - jie turbūt jau visai supuvę, todėl reikia renovuoti ne tik namus". Savivaldybė siūlo renovuoti ne atskirus pastatus, o daugiabučių kvartalus. Komunikacijas kiemuose už savo lėšas žada sutvarkyti jas prižiūrinčios įmonės. Lieka tik surasti šaltinį, kuris finansuotų aplinkos sutvarkymą; automobilių statymo ir vaikų žaidimų aikšteles, želdynus, įvažas į kiemus ir apšvietimą. Žadama, kad Kaune bus pirmas visiškai renovuotas sovietinių namų kvartalas Lietuvoje. "Specialistai: kvartalų renovacija atsipirktų". KAUNO DIENA

"Numesk 10" - šiuo šūkiu visi Klaipėdos vairuotojai, mėgstantys miesto gatvėmis važiuoti 10-ia kilometrų per valandą greičiau nei leidžiama, raginami rudenį, prasidėjus mokslo metams, sąžiningai laikytis Kelių eismo taisyklių. Lietuvoje jau dvyliktą kartą rugsėjis prasidės socialine akcija "Apsaugok mane". Klaipėdos savivaldybė prie šios akcijos prisidės specialiais ženklais paženklindama pėsčiųjų perėjas prie mokyklų. Pasak Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Irenos Šakalienės, jau prie kai kurių perėjų atspausti 168 ženklai, dar iki rugsėjo 1-osios planuojama jų nupiešti 397. Pasak jos, šiemet Klaipėdoje akcija vadinsis "Numesk 10" - šiuo šūkiu visi vairuotojai, mėgstantys miesto gatvėmis važiuoti 10 km/h greičiau nei leidžiama, raginami sąžiningai laikytis eismo taisyklių. Uostamiestyje vyks ir daugiau saugaus eismo renginių, o rugsėjo 1-ąją prie perėjų budės studentai - jų pagalbos paprašyta, mat policijos pareigūnai bus užsiėmę krepšinio čempionato reikalais. "Mokslo metų pradžia - dingstis sumažinti greitį". VAKARŲ EKSPRESAS

Šalia Kauno žadama rekonstruoti 13 km magistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpą. Planuojamos šešios eismo juostos, naujas tiltas, pora naujų sankryžų ir dabartinių sankryžų rekonstrukcija. Techninis rekonstrukcijos projektas dar neparengtas, tačiau, specialistų skaičiavimu, norint įgyvendinti visus sumanymus, reikėtų apie 250 mln. litų. Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) neabejoja, kad šį projektą bus galima finansuoti ES lėšomis. Kauno meras Rimantas Mikaitis trečiadienį dalyvavo susitikime su LAKD atstovais, kurie pristatė projektą ir Kauno savivaldybės atstovų paprašė pateikti savo pastabas, nes rekonstrukcija palies ir miesto susisiekimo sistemą. Teigiama, jog didžiausias šio projekto stabdys - žemės išpirkimo klausimas. Per rekonstrukciją magistralė išsiplėstų. LAKD mano, kad šią problemą galima būtų išspręsti per porą metų, o darbus kai kuriose atkarpose galima būtų pradėti anksčiau. Rekonstrukcija vyks ruožais ir gali trukti 4-5 metus. "Vizija - šešios eismo juostos". KAUNO DIENA

Kaimų tuštėjimas įgyja pagreitį. 2010-aisiais savo išvykimą iš kaimo į užsienį deklaravo per 20 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kaimų į miestus pernai pabėgo beveik 17 tūkst. žmonių. Tačiau politikai nė nebando to stabdyti, o elgiasi paprastai: nelikus žmonių, tiesiog naikina kaimų pavadinimus. Tauragės rajono savivaldybė nusprendė ištrinti 22 kaimus, o tokį sprendimą vakar palaimino ir Vyriausybė. Tiesa, 4 kaimai, t. y. Adakavo I ir Adakavo II bei Pryšmantų I ir II, bus tiesiog sujungti į Adakavo ir Pryšmantų kaimus. Dar kaimai neteks pavadinimo "Geležinkelio stotis". Tačiau likę 16, daugelis - itin archajiškais pavadinimais, bus paprasčiausiai nušluoti nuo Lietuvos žemėlapio, o jų teritorijos priskiriamos kitiems kaimams.Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiosios specialistės Aurelijos Tranylienės tvirtinimu, Tauragės savivaldybė tiesiog pirmoji susigriebė įgyvendinti dar sovietmečio vykdomųjų komitetų sprendimus. Pasak jos, "pavadinimai egzistavo registre, informacinėse sistemose, tačiau teisiškai turėjo būti panaikinti - buvo vykdomųjų komitetų motyvacija, veikiausiai, kad neliko žmonių". Bet, A. Tranylienės tvirtinimu, dėl to vykdomos gyventojų apklausos. Valstybės įmonės Registrų centro atstovas Aidas Petrošius neslėpė, kad suplanuota "sutvarkyti" 300 Lietuvos kaimų. Esą daugelis jų buvo pasmerkti išnykti 1986-1988 metais, o nepriklausomybės metu buvo tik pavieniai sprendimai. "Vienkiemių šienavimo metas". VAKARO ŽINIOS

Trečiadienį buvo minima rugpjūčio 24-oji - Šv. Baltramiejaus diena, per kurią lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. "Gamtos laikrodis šiemet labai tikslus. Bitėnų kaime nebeliko nė vieno gandro. To mūsų kolonijoje dar nėra buvę. Gandrai atsisveikinti pradėjo dar prieš savaitę. Senieji, kaip kokiame Seime, tarėsi pievoje, o jaunikliai dar mokėsi skraidyti", - vakar "Respublikai" sakė Rambyno regioninio parko vyriausioji kultūrologė Giedrė Skipitienė. Šiame parke, Bitėnų kaime, šalia Nemuno upės esančiame vaizdingame pušynėlyje ir yra įsikūrusi natūrali per 20 lizdų baltųjų gandrų kolonija. Pastaraisiais metais gandrų šalyje pagausėjo ir šiuo metu suskaičiuota apie 13 000 perinčių porų. Po žiemos parskridę gandrai praneša apie pavasarį, o išskrisdami vasaros pabaigoje - apie artėjantį rudenį. Po rugpjūčio 24 d. Lietuvoje galima pamatyti tik vieną kitą gandrą. Pasak G. Skipitienės, likusiųjų likimas aiškus - arba jiems pasiseks ir jie pateks į kokią gyvūnų ar paukščių prieglaudą, arba juos sudraskys lapės. "Vakar iš Lietuvos išlydėti paskutiniai gandrai. Jau... ruduo". RESPUBLIKA

Velnių muziejus - EUROPOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATĄ pasitinkant!

2011-08-25T02:02:00.003+03:00

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Velnių muziejuje, Putvinskio g. 64, Kaune

rugpjūčio 25 d., ketvirtadienį, 15 val. įvyks skulptoriaus ir tapytojo Tado Gutausko unikalių medinių kaukių, skirtų Europos vyrų krepšinio čempionatui, parodos atidarymas.

Projekto „UNIKALU LT“ idėja prikelti lietuviškus etnokultūros elementus bei nuspalvinti Europos vyrų krepšinio čempionatą neįprastomis spalvomis įgauna naują – meninę formą. Projekto bendraautorius ir kaukių kūrėjas Tadas Gutauskas pristato savo kūrinių originalias medines formas. Trylika kaukių simbolizuoja mitologinius lietuvių žvėris: Vilką, Mešką, Gervę, Gandrą, Ožį, taip pat įvairiaspalvius Velnius ir Raganas.

„Kurdamas kaukių personažus stengiausi sujungti tradicinį etnodizainą su moderniu stiliumi. Mes turime tūkstantmetį išgyvenusį lietuviškos kultūros paveldą, kurį privalom drąsiai demonstruoti pasauliui ir tuo didžiuotis,“ – teigia Tadas Gutauskas.
Pasak profesoriaus etnologo Liberto Klimkos, kuris prisidėjo prie idėjos sukurdamas išsamius
kaukių personažų aprašymus, kaukė – tai svarbus senovės Baltų mitologijos paveldas,
Užgavėnių personažas, susiformavęs istorinių metamorfozių procesuose. Šį kartą kaukės
atgimsta naujam tikslui – reprezentuoti lietuvišką entopaveldą bei bauginti varžovus Europos
vyrų krepšinio čempionate.
„Šis Europos vyrų krepšinio čempionatas yra unikalus savo naujovėmis. Matysime jų ne tik
organizacinių, bet ir technologinių, sieksime Guinnesso rekordo, mušinėdami tūkstančius
kamuolių. Man smagu, kad viena iš esminių naujovių yra šalies kultūros elementų pritaikymas
oficialiai čempionato atributikos linijai. „UNIKALU LT“ yra pirma šalies entopagrindu sukurta
oficiali atributikos ir suvenyrų linija Europos krepšinio čempionatų istorijoje. Ir tai atsitiko
čia – Lietuvoje. Viliuosi, kad šis pavyzdys įkvėps būsimus čempionatų organizatorius“, –
sako „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vadovas Mindaugas Špokas.
Parodos lankytojai turės puikią progą pamatyti, kaip drąsiai ir originaliai sportas susijęs su
lietuviškomis tradicijomis, bei detaliau susipažinti su „UNIKALU LT“ idėja.

Papildomą informaciją teikia Tadas Gutauskas tel. 8 685 55525
Paroda veiks: 2011 08 25 – 2011 11 25
Maloniai kviečiame apsilankyti.

Rusų drama pradeda 66-jį sezoną

2011-08-24T16:15:00.001+03:00

Tiesa, nelabai linksmai, nes trūksta lėšų. Netrukus sezoną pradėsiančiam vieninteliam profesionaliam ne lietuvių kalba dirbančiam kolektyvui norint normaliai gyvuoti, reikia statyti daugiau spektaklių. Tačiau šiuo metu tai sudėtinga dėl ribotų finansinių galimybių, - sako teatrui vadovaujantis vienas garsiausių šalies režisierių Jonas Vaitkus.

„Galimybės labai ribotos“, - sako jis.Lietuvos rusų dramos vadovas įsitikinęs, kad teatras privalo statyti daug spektaklių, nes rusakalbių žiūrovų skaičius yra ribotas. Ši problema sprendžiama populiariausiems spektakliams parengus sinchroninį vertimą į lietuvių kalbą. Be to, galvojama apie dvikalbius spektaklius.

"Mums reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų žiūrovų yra daug mažiau, todėl mums reikia daugiau pastatymų. Čia yra bėda, nes norint daugiau pastatymų, daugiau finansavimo reikia", - tvirtino J.Vaitkus. Teatro direktorius neatmetė galimybės vaidinti ir lietuviškai, tačiau tai yra problematiška dėl trupės."Minčių yra, bet tam reikia pasiruošti. Pirmiausia, aktoriai, nes lietuviškai vaidinti rusakalbiai aktoriai nelabai gali, yra nedaug žmonių, kurie gali švariai kalbėti lietuviškai. Tokia idėja lyg yra. Norėtume padaryti lietuvišką spektaklį vaikams", - pasakojo J.Vaitkus.

Anot jo, teatras iki Naujųjų metų parengs dvi premjeras. Pirmiausia, spalio pabaigoje turėtų pasirodyti režisierės Olgos Lapinos spektaklį vaikams "Stebuklingoji kreidelė"."Tai yra eksperimentinis spektaklis, kuriame dalyvaus maždaug 25 vaikai su tėvais. Jie keliaus po visą teatrą, vaikai bus atskirti nuo tėvų. Tėvai tuo metu klausys paskaitos arba susitiks su aktoriais, kol vaikai bus užimti ir su aktoriais keliaus po teatrą, kurie pasakos jiems istorijas ir žais", - pasakojo režisierius.Gruodžio 30-ąją teatre bus parodytas ir paties teatro vadovo spektaklis "Eglutė pas Ivanovus" pagal Aleksandro Vvedenskio pjesę.

Anot J.Vaitkaus, šį pusmetį dar bus ruošiami penkių spektaklių eskizai, kurie, jei leis finansinės galimybės, pasirodys po Naujųjų metų. Aktorius Jurijus Ščiuckis su keturiais aktoriais kurs Valerijaus Mucharjamovo "Ačiū, Margo", pats J.Vaitkus ir O.Lapina ketina dirbti su prieš porą metų Maskvos Domedovo oro uoste per teroristinį aktą žuvusios Anos Jablonskajos pjese "Stabmeldžiai".Su studentais režisierė Laima Adomaitienė statys Liudmilos Razumovskajos pjesę "Namo" ir Žemaitės "Tris mylimas" rusų lenkų ir lietuvių kalbomis. Aktorius Valerijus Lobunecas dirbs su Nikolajaus Gogolio "Senųjų laikų dvarininkais", o režisierius Agnius Jankevičius - su Jordi Galceráno Ferrero (Žordžio Galserano Ferero) "Gronholmo metodu".

"Mes turbūt padarysime aktorinius parodymus šiais metais, dėl finansinių galimybių negalime nei scenografijos, nei kostiumų paruošti. Lyg pristatymą padarytume iki Naujųjų metų, o jau leistume pačias premjeras sausio-vasario mėnesiais", - kalbėjo teatro vadovas.J.Vaitkaus teigimu, teatrui būtinas remontas, tačiau tam kol kas nėra skirta lėšų, o pats teatras neturi galimybių jį daryti.

"Teatras labai senas, langai kiauri, šildymo, kanalizacijos ir visos kitos sistemos yra blogos. Mes labai daug išleidžiame remontams, šildymui, taigi turime taupyti, nes esame truputį skolingi. Kultūros ministerija padeda, bet tenka pagalvoti, kaip mums patiems taupyti, o pastatymams jau ir nelabai lieka", - sakė pašnekovas.

Kultūros naujienos rugpjūčio 24 dienos spaudoje

2011-08-24T09:46:00.000+03:00

Antradienį Lietuva minėjo Juodojo kaspino dieną bei 22-ąsias Baltijos kelio metines, kai dar neatgavusios nepriklausomybės trys Baltijos valstybės subūrė ilgiausią visų laikų žmonių grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. Taip tuomet paminėtos 50-osios Ribentropo-Molotovo pakto, padalijusio Baltijos bei kai kurias kitas Europos valstybes Rusijos bei Vokietijos įtakos zonoms, - tai lėmė vėlesnę šių valstybių okupaciją, - metinės. Vakar šiems įvykiams atminti Lietuvos didžiuosiuose miestuose buvo laikomos šventosios Mišios, vyko šventiniai koncertai. Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad 1989-ųjų Baltijos kelias buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių triumfo valanda kelyje į nepriklausomybę. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat priminė, kad Baltijos kelias - "tai žmonių širdyse pabudęs tikėjimas tautų nepriklausomybe ir atgimimu, tai mūsų vienybės ir vilties išaukštinimas". "Baltijos kelias atvedė į laisvę". VAKARO ŽINIOS
Visai Lietuvai skaudžią istorinę datą Klaipėdos miesto administracijos vadovai antradienį prisiminė tik po LŽ skambučio. Iki tol ant merijos pastato Liepų gatvėje esanti Trispalvė "gedėjo" be juodojo kaspino. Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti anksčiau buvo vadinama Juodojo kaspino diena. Minint skaudžią Baltijos šalims sukaktį, kai 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus, valstybės ir savivaldybių įstaigoms rekomenduojama iškelti juodu kaspinu perrištą Trispalvę. Klaipėdoje iškelti valstybės vėliavą pamiršo ne viena įstaiga, o kai kurios ją iškėlusios nepasirūpino juoduoju kaspinu. Tarp pastarųjų atsidūrė ne kokia nors paprasta biudžetinė įstaiga, o uostamiesčio savivaldybės administracija. "Pamiršo juodąjį kaspiną". LIETUVOS ŽINIOS
Juodojo kaspino dienos ir 22-ųjų Baltijos kelio metinių minėjimas Šiaulių miesto savivaldybei nekainavo nei lito, nei laiko. "Pinigų mes tam renginiui neturime", - sakė Patricija Poderytė, Kultūros skyriaus vedėja. Taigi minėjimą finansavo Lietuvos sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininkas Algirdas Kulikauskas. "Aš iš kišenės paėmiau 200 litų ir sumokėjau, kam ko reikia", - sakė jis. Pasak A. Kulikausko, "didžiausia bėda, kad tokie rimti ideologiniai dalykai atliekami saviveiklininkų, už dyka dirbančių, rankomis". "Baltijos kelias" už 200 sąjūdininko litų". ŠIAULIŲ KRAŠTAS

JAV gyvenanti poeto Bernardo Brazdžionio anūkė Dalia Lovet sutinka rūpintis senelio namu, tačiau prašo, kad Kauno savivaldybė padengtų šildymo išlaidas. "Žinoma, galėčiau parduoti namą, bet kas iš to Lietuvai? Aldona ir Bernardas visada norėjo, kad jų namai būtų lankoma, visiems atvira vieta", - kalbėjo poeto anūkė. D. Lovet sutinka pastatą perleisti savivaldybei ar kokiai nors organizacijai. Pastate galėtų įsikurti kultūros centras ar lietuvių išeivių kūrybos biblioteka. Svarstoma galimybė namą perduoti savivaldybei pagal panaudos sutartį. Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Mačiulis žadėjo tokią galimybę apsvarstyti nedelsiant, nes garsaus poeto anūkė Lietuvoje viešės tik iki vasaros pabaigos. "B. Brazdžionio anūkė prašo savivaldybės pagalbos". KAUNO DIENA

Panevėžyje, nesulaukdamas miesto vadovų dėmesio, toliau dūla istorinis rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namas - jau 40 metų neremontuotas. Nors 1925 metais pastatytas rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės namas paskelbtas kultūros paveldo objektu, Kraštotyros muziejui priklauso mažiau nei jo pusė, o didžioji dalis pastato privatizuota, todėl, pasak "Bitės namų" asociacijos pirmininko Zeniaus Jurgelaičio, pirmiausia reikia, kad savivaldybė išpirktų likusią jo dalį iš dabartinių gyventojų - dar sovietmečiu apgyventa namo dalis savivaldybei kainuotų apie 220 tūkst. litų. Tačiau tokių pinigų miesto biudžete neatsiranda jau daugelį metų. Reikalai nepasistūmėjo nė šiemet, nors prieš kelis mėnesius minėtos G. Petkevičaitės-Bitės 150-osios gimimo metinės pasiekė net Seimą. Vis dėlto, Z. Jurgelaičio tikinimu, "Bitės namų" asociacija tikisi, kad šiuo metu Kraštotyros muziejuje eksponuojami rašytojai priklausę daiktai kada nors atsidurs renovuotame G. Petkevičaitės-Bitės name, o namas taps Panevėžio literatūros ir kultūros centru. "Panevėžio valdžia pūdo rašytojos namą". VAKARO ŽINIOS

Knygos. Jean-Paul Sartre. Brandos amžius.

2011-08-24T09:43:00.000+03:00

Dar viena nauja knyga. Ir šįkart prancūzų klasikas, pasididžiavimas ir pernelyg menkai žinomas mūsų plačiuose sluoksniuose.

Brandos amžius. Laisvės keliai /Jean-Paul Sartre. Romanas.Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė. – Vilnius: Vaga, 2011.

1930-ieji, bohemiškasis Paryžius: Liuksemburgo soduose gyvenimu mėgaujasi ponai su fetrinėmis skrybėlėmis, briliantinu teptomis galvomis ar korsetais, prilaikančiais padribusius pilvus, damos muslino suknelėmis, vyno kartėliu lūpose... Romane – trys lemtingos filosofijos mokytojo, „sekmadienių rašytojo“ Matjė gyvenimo dienos... Matjė meilužė Marselė laukiasi judviejų kūdikio. Matjė skubiai turi gauti pinigų abortui. Bet, svarbiausia, jis turi apsispręsti – galbūt jis galėtų atsisakyti jo įsivaizduojamos Laisvės – gyvenimo „lyg tarp kitko“, galbūt galėtų atsiduoti šeimos gyvenimui...

Jean-Paul Sartre (Žanas Polis Sartras, 1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas. Vienas iš žymiausių XX-ojo amžiaus egzistencialistų, 1938 m. parašęs romaną Šleikštulys (Vaga, 2009), laikytiną egzistencializmo manifestu. 1964 metais J.-P. Sartre atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos. Brandos amžius (1945 m.) – romanas, kuriuo pradedama rašytojo trilogija Laisvės keliai.

Šeštasis "Naujojo cirko savaitgalis". Prasideda šiandien.

2011-08-24T07:05:00.002+03:00

Vilniuje prasideda šeštasis netradicinio cirko festivalis "Naujojo cirko savaitgalis".

Pasak organizatorių, netradicinis cirkas įsiverš į miestą nemokamu festivalio atidarymu sostinės "Menų spaustuvės" kieme. Čia vyks lietuvių žonglierių pasirodymai ir bus pristatyti iki sekmadienio sostinėje vyksiantys Europos naujojo cirko meistrų vaidinimai.

"Šiemet festivalyje pristatysime Prancūzijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos bei Lietuvos trupių naujojo cirko spektaklius. Menų spaustuvėje ir miesto gatvėse žiūrovai išvys įspūdingus žonglierių pasirodymus, kuriuose atsiskleis kitoks nei įprasta šiuolaikinio cirko menas", - sako festivalį kuruojančios "Menų spaustuvės" direktorius Audronis Imbrasas.

^{Rašytojas ir režisierius J.Michel Guy ir žonglierius Nathanas Izraelis}

Festivalio pradžios renginyje "Menų spaustuvės" kiemelyje pasirodys Lietuvos naujojo cirko artistai. Jungtinėje programoje bus pristatyti skirtingi šiuolaikinio cirko žanrai - žongliravimas, objektų manipuliavimas, akrobatika, judesio teatro elementai, ugnies fakyrų šou.

Iškarto po atidarymo "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje vyks pirmasis festivalio vaidinimas - prancūzų cirko trupės "La Scabreuse" spektaklis "Taitlas", žiūrovus nukelsiantis į keistą, gravitacijos jėgų nepaliestą pasaulį. Jame žonglierius, akrobatas ir muzikantė seks smagią, sapną primenančią pasaką, kurioje visu grožiu atsiskleis teatrinis intensyvumas, klouniškas įkvėpimas, žongliravimas, muzika ir akrobatika.

Spektaklio autoriai ironizuoja žmonių polinkį viską vadinti "madingais" angliškais pavadinimais, alegoriškai kalba apie tai, kaip mes dusdami bėgame paskui vadinamąją prasmę, kuri mus nuolat palieka tuščiomis. "Taitlas" - augantis, kaskart besikeičiantis organizmas. Kiekvienas spektaklio rodymas turi savo numerį ir vienaip ar kitaip skiriasi nuo ankstesnių. Prancūzų spektaklį vilniečiai pamatys ir ketvirtadienio vakarą.

Festivalį kuruojančios "Menų spaustuvės" direktorius Audronis Imbrasas

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Vilniuje vyksiančiame "Naujojo cirko savaitgalyje" žiūrovams bus parodyti net penki šiuolaikinio cirko meistrų spektakliai. Jie vyks ne tik įprastose uždarose erdvėse, bet ir po atviru dangumi, Vilniaus senamiestyje, kur su naujuoju cirku nemokamai galės susipažinti visi miestiečiai ir sostinės svečiai.

Kaip ir kasmet, festivalyje vyks edukacinė programa - šįmet tris dienas bus rengiamos meistriškumo pamokos profesionaliems žonglieriams. Nemokamą paskaitą "Naujasis cirkas Didžiojoje Britanijoje: istorija ir padėtis" "Menų spaustuvės" Infotekoje skaitys žinomas žongliravimo meistras Šonas Gandinis (Sean Gandini) iš Didžiosios Britanijos. Dar vieną paskaitą "Šiuolaikinio cirko estetika" nemokamai skaitys prancūzų lektorius Žanas Mišelis Gi (Jean Michel Guy).

Vienas iš nemokamų festivalio pasirodymų vyks rugpjūčio 27 dieną - net du kartus Prancūzijos trupės "Les Apostrophes" artistai keliaus nuo Prancūzijos kultūros centro Pilies gatve, rodydami netradicinių sprendimų ir akrobatinių triukų kupiną spektaklį "Išniręs pasažas".

Nuo 2006-ųjų "Menų spaustuvė" kasmet rudeniop virsta naujojo cirko arena. Naujasis cirkas nuo tradicinio iš esmės skiriasi tuo, kad turi meninių ambicijų - čia stiprios šiuolaikinio šokio, fizinio ar postdraminio teatro ir kitų naujausių scenos menų apraiškos. Naujasis cirkas - bene jauniausia ir nesustabarėjusi scenos menų rūšis, traukiantis kūrėjus ir žiūrovus visiška laisve eksperimentuoti.

Knygos. Jeano Genet „Gėlių Dievo motina“

2011-08-23T16:44:00.001+03:00

Mūsų itin mėgstama ir tikrai verta dėmesio „Kitų knygų” leidykla išleido „Gėlių Dievo motiną“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943) – debiutinį kontroversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet romaną, kurį Jeanas-Paulis Sartre’as pavadino „masturbacijos epu”, o Paulis Valéry, perskaitęs rankraštį, pasakė, kad tai genijaus kūrinys, tačiau jį reikia sudeginti.

„Gėlių Dievo motinoje“ poetiškai ir kartu šokiruojamai perteiktas Paryžiaus dugno gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje atsidūrę homoseksualai ir nusikaltėliai, tarp kurių tuo metu gyveno ir pats autorius. Romano regėjimai neatsiejami nuo seksualinių geidulių. Kiekvieno knygos veikėjo veiksmus lydi erotika ir seksualinė ekstazė, bet šie potyriai yra persmelkti vienatvės ir bejėgiškumo jausmo mirties akivaizdoje. Bejėgiškumo suvokimas palėpėje greta Montmartro kapinių gyvenantį transvestitą paverčia didžiąja Šventąja, o jo meilužį, giljotinuoti nuteisiamą jaunuolį, – ypatinga asmenybe vardu Gėlių Dievo Motina... Tai himnas vienatvei, pakylėjamai beveik iki religinio kulto.

Šį kūrinį J.Genet pradėjo rašyti 1942-aisiais, kada už vagystę iš knygyno (norėjo nukniaukti tuo metu niekam nežinomo M.Prousto tomelį) buvo įkalintas trims mėnesiams. 1943-aisiais „Gėlių Dievo Motina” buvo atspausdinta 350 egz. tiražu ir išdalyta Paryžiaus homoseksualams kaip erotinė literatūra. „Vieną sykį galėjau būti nuteistas iki gyvos galvos. Būčiau niekada nebeišėjęs iš kalėjimo. Taigi buvau įsitikinęs, kad mano knygų niekas neskaitys. Galėsiu pasakyti ką panorėjęs, nes nebus skaitytojų. Bet, pasirodo, skaitytojų atsirado“, – prisimena autorius.

J.Genet (1910–1986) – buvo radikalus individualistas, griežtai neigęs visuotinai priimtas visuomenės elgesio normas. Už grotų praleido keturiolika metų – daugiausia už vagystes. Būtų praleidęs ir daugiau, tačiau 1943 m. jį iš kalėjimo išgelbėjo Jeanas Cocteau, pareiškęs, kad J.Genet yra aukščiausios prabos moralistas ir naujasis Rimbaud. Paklaustas, kodėl vogdavo, J. Genet atsakė, kad tai lėmė dvi priežastys: „Viena tai alkis, tikras alkis – skrandis reikalavo maisto; kita – tai buvo žaidimas. Vogti smagu, daug smagiau nei atsakinėti į klausimus!“

Literatūroje J. Genet išgarsėjo kaip marginalizuoto vagių, žudikų, plėšikų, homoseksualų ir prostitučių pasaulio pasiuntinys. Savo romanuose ir dramose jis ne tik kvestionuoja įtvirtintas moralines normas, bet ir jas perkuria, suteikdamas galimybę kitomis akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį. J. Genet kūriniuose išdavystė tampa aukščiausiu moraliniu aktu, o žmogžudystė – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.

Žymiausi J. Genet kūriniai: poezijos rinkinys „Mirtininkas“ (Le Condamné à mort, 1942), romanai „Gėlių Dievo motina“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943), „Rožės stebuklas” (Miracle de la rose, 1946), „Laidotuvių iškilmės“ (Pompes funèbres, 1947), „Kerel“ (Querelle de Brest, 1947), „Vagies dienoraštis“ (Journal du Voleur, 1949), pjesės „Tarnaitės“ (Les Bonnes, 1947), „Aukštoji priežiūra“ (Haute surveillance, 1949).

Kultūros naujienos rugpjūčio 23 dienos spaudoje

2011-08-23T09:44:00.000+03:00

"Kurią valandą vyko Baltijos kelias?" Išgirdę šį paprastą klausimą daugelis to istorinio 1989 metų rugpjūčio 23-iosios įvykio dalyvių imdavo sukti galvą arba spėlioti. Ir nepataikydavo. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Solveiga Daugirdaitė tokį visuotinį atminties sutrikimą aiškina ir prieš 22 metus Lietuvoje dar galiojusiu Maskvos laiku. 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją 19 valanda dar buvo nevėlyvas vakaras. Dabar būtų gerokai tamsiau: mūsų laikrodžiai rodo 2 valandomis vėlesnį laiką. Daugelio faktų apie Baltijos kelią šiuo metu nebeįmanoma nustatyti. Dokumentų išliko labai mažai. Seimo parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vadovės Angonitos Rupšytės manymu, dabar prisiminimų užrašinėti nebeverta, nes praėjus tiek laiko jie nebegali būti tikri: "Problema ne tai, kad žmonės pamiršta Baltijos kelią, o tai, jog įsivaizduoja tai, ko nebuvo". "Metai išdildė Baltijos kelio valandą". LIETUVOS RYTAS

Šiandien, rugpjūčio 23-iąją, minima Europos atminimo diena, kuri skiriama visoms totalitarinių ir autoritarinių režimų aukoms pagerbti. Totalitariniai režimai nepaiso žmogaus orumo ir pažeidžia visas mūsų visuomenės, sukurtos laikantis demokratijos ir teisinės valstybės principų, pagrindines teises. Tragiškas pėdsakas įspaustas daugelio Europos Sąjungos (ES) valstybių istorijoje, o jo atminimas - bendras visų europiečių paveldas. Turime pareikšti užuojautą totalitarizmo nusikaltimų aukoms ir jų šeimos nariams, taip pat suprasti ir pripažinti jų kančias. Visos totalitarinių režimų aukos vienodai reikšmingos ir visos jos nusipelno, kad jų nepamirštume. Šiandien visi europiečiai turėtų vieningai prisiminti visas įvairių totalitarinių režimų žiaurumo ir nusikaltimų aukas. Nors žuvusiųjų likimo pakeisti neįmanoma, skaudžiausius Europos istorijos įvykius prisimename tam, kad iš jų pasimokytume. - rašo VIVIANE REDING, Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja, teisingumo komisarė Specialiai LIETUVOS ŽINIOMS iš Briuselio

Smarkiai siautėjusi Baltijos jūra savaitgalį į krantą išmetė tirštų dumblių, tad aprimus audrai klaipėdiečiai skubėjo juose ieškoti gintarų.Gausybė tokių rinkėjų būriavosi Melnragėje netoli molo, taip pat Karklės paplūdimyje bei ties Olando Kepure.Kai kurie klaipėdiečiai į pajūrį sekmadienį atvyko nesitikėdami čia rasti šių grožybių, o skubėjo išlydėti didžiųjų burlaivių.Tačiau išvydę, jog į jūrą įbridę vyrai specialiais sieteliais iš vandens traukia dumblius, o iškratę krante tarp jų ieško gintarų, žmonės taip pat suskubo išbandyti laimę. Kai kuriuos taip pagavo azartas, kad šie saujomis griebė dumblius tiesiai iš gintarų gaudytojų sietelių. KLAIPĖDA

Šiandien prasideda tradicinis festivalis „Kaunas Photo“

2011-08-23T06:16:00.003+03:00

Jau aštuntasis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ šiandien prasideda trijų parodų atidarymu bei Fotografijos naktimi. Organizatoriai sako, kad visi festivalio, kurio tema šiemet „Nutylėtos istorijos“, renginiai nemokami, jie vyks Rotušės aikštės erdvėse.

Antradienio vakarą Kauno fotografijos galerijoje festivalį atvers konkurso „Kaunas Photo STAR 2010“ nugalėtojo Erico Lusito iš Prancūzijos fotografijų paroda „Sovietų imperijos pėdsakai“. Joje autorius pasakoja apie sovietų imperiją, dokumentuoja santvarkos galios ir žlugimo ženklus. Parodoje pristatomos didelio formato fotografijos iš autoriaus kelionių po Rytų Vokietiją, Baltijos šalis, Rusiją, Vidurinę Aziją, Mongoliją.Anot organizatorių pranešimo, kokybišką didelio formato plokštelinę techniką autorius nusprendė pasirinkti, kai Vilniuje buvo pavogtas jo fotoaparatas.

Antrosios festivalio parodos atidarymas įvyks Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Parodoje Klaudijus Driskius pristatys savo fotografijų projektą „Arti Sartų“.Organizatorių teigimu, pastarasis darbas, vystytas ketvirtį amžiaus - lyg „paskutinis Lietuvių fotografijos mokyklos atodūsis“, išsiskiriantis pagarba tradicijoms, tačiau atnaujintas nepriklausomos Lietuvos laikų ikonografija - kitokiais tipažais.

Pirmosios festivalio dienos parodų triadą užbaigs galerijoje „Meno parkas“ Johno Londei iš Jungtinės Karalystės fotografijų parodos „Parduotuvėlė užsidaro“ atidarymas.Kaip teigiama pranešime, jo fotografijose užfiksuotos parduotuvės yra unikalios ir turinčios savo atskirą istoriją. Jose dirbantys žmonės prekybines patalpas paverčia gyvu organizmu, kurį puoselėja ir padaro prieinamą visai bendruomenei.

Vėliau restorano „Sadutė“ karuselėje pirmąją festivalio dieną vainikuos Fotografijos naktis.Per ją bus rodomas tarptautinis projektas apie gatvės fotografiją Baltijos šalyse „Privatizuota viešai“, taip pat amerikiečių fotografas Steve'as Hartas pristatys savo projektus „WaterWorks“, „The Bronx Family album“, „Rugsėjo vienuoliktoji. Nerodytos fotografijos“.

Daugiau informacijos:

Rolandas Kazlas. Apie save. Aktoriaus paslaptį. Ir kitus svarbius dalykus...

2011-08-22T17:27:00.003+03:00

Šiemet sukanka dvidešimt Rolando Kazlo kūrybinio gyvenimo teatre metų, rašo bernardinai.lt.

Ištikimybė teatrui, ištikimybė savo paties „nesąmoningai pasirinktai“ profesijai, ištikimybė žmonėms, kuriems visa tai skirta, galų gale – ištikimybė sau pačiam, naujai atrandamam ir atpažįstamam kiekviename naujame vaidmenyje, – rodos, taip galima apibūdinti štai jau du

dešimtmečius besitęsiantį aktoriaus Rolando Kazlo kūrybinį gyvenimą teatre. Sceniniai aktoriaus ieškojimai bei atradimai, kuriant nepamirštamus personažus, atveriant tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, galų gale režisuojant spektaklius ir juose pačiam vaidinant, įvertinti aukščiausiais teatro apdovanojimais, Nacionaline kultūros ir meno premija. Tačiau didžiausias apdovanojimas, matyt, slypi kitur… Paklaustas apie aktoriaus pašaukimą, R. Kazlas atsako: „Aktorius turi įtikinamai suvaidinti jam paskirtą vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo – tai konkretus darbas, darbas, kuris yra skirtas kitiems žmonėms. Aktoriaus meno paslaptis galbūt yra ir gebėjimas pamilti tai, kas kitam atrodytų neįmanoma, nesuprantama“. Jį kalbino Gediminas Kajėnas..

Šiemet sukanka dvidešimt Jūsų kūrybinio gyvenimo teatre metų. Gal galėtumėte papasakoti nuo pat pradžių – kaip nutiko, kad po mokyklos pasirinkote aktoriaus specialybę. Ar to sąmoningai siekėte?

Dvidešimt metų? Vadinasi, situacija tarsi A. Dumas romane… Muškietininkas jau nebejaunas, tačiau špaga dar vis mosuoju… Tiesą sakant, sąmoningai ar nesąmoningai pasirinkau aktoriaus specialybę, aš nežinau. Turbūt nesąmoningai. Galų gale koks dabar skirtumas? Iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kuo noriu būti, o ir nekvaršinau sau galvos. Nuo ryto iki vakaro kieme žaisdavau krepšinį, futbolą, žiemą – ledo ritulį, godžiai skaičiau knygas, ir jokių svajonių apie sceną ar kiną tikrai neturėjau. Trumpam buvau užsirašęs į mokyklos dramos būrelį, net gavau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Nykštukas ir septynios snieguolės“, tačiau, kiek atsimenu, tas jausmas būnant scenoje man nepatiko (o gal nebuvo snieguolių, kurios man patiktų), nors visi sakė, kad vaidinau labai gerai. Paskui buvo naujamečių karnavalų, kuriuose sekėsi neblogai pasirodyti, mokytojai žėrė komplimentus ir įžvelgė aktoriaus talentą. Bet aš į tas įžvalgas rimtai nežiūrėjau ir dėl komplimentų jausdavausi nepatogiai.

Sekėsi rašyti rašinius, temas, eilėraščius. Keletą straipsnelių net buvo patekę į respublikinį moksleivių laikraštį. Ir štai laikraštyje suaugusiesiems perskaičiau skelbimą, jog Valstybinėje konservatorijoje bus renkamas aktorių kursas. Nuvažiavau į Vilnių ir įstojau, specialiai tam nesiruošęs. Matyt, kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės akis įžvelgė tada tai, dėl ko ir esu iki šiol teatre. Profesiją, galima sakyti, pasirinkau nesirinkdamas. Tikau ir likau iki šiol jai ištikimas. Vadinasi, viskas teisingai, nuodėmė dabar būtų gailėtis. Nors manau, jog žiūrovas esu geresnis nei aktorius. Gaila, kad nebuvo renkamas žiūrovų kursas.

Man visada viskas atrodė ne taip paprasta, ir visur aš stengdavausi įžvelgti tai, ko kiti galbūt nepastebėtų. Tai, matyt, paveldėjau iš tėvo, paprasto kaimo žmogaus, tačiau turėjusio retą talentą pastebėti akimirkos grožį, įvertinti meistriškai padarytą daiktą, pajusti tikrą gaidą ar gražų akordą. Pamenu, atvažiuoju į tėviškę nusipirkęs naują automobilį, tėvas ilgai žiūri į jį iš tolo, o paskui, kaip visada, truputį senobiškai sako: „O tu žinai, sūnau, man labai malonus tavo mašinos stonas!“ Nesu kalbininkas, bet tai, matyt, turėjo reikšti mašinos formą, išvaizdą, graciją…

Vilniuje atsidūrėte labai įdomiu laiku – pamažu iro Sovietų Sąjunga ir pradėjo pūsti kitokie vėjai. Kokie Jūsų atsiminimai apie tų dienų Vilnių bei įvykius gatvėse? O gal Jūs turėjote savo paralelią tikrovę, kurios nepasiekė visa tai, kas vyko, ir studentinis teatralų gyvenimas buvo ne ką mažiau įdomus?

Po tokio klausimo pasijutau tarsi dabar būčiau koks karo veteranas ar anų laikų liudininkas ir dalyvis. Tikrai, taip jau atsitiko, kad studentavimo laikai sutapo su tais, dabar jau istorija tapusiais įvykiais. Dideliais žygdarbiais išsivadavimo fronte pasigirti negaliu, tiesiog mes, studentai, ėjome ten, kur visi ėjo, mitingavom, skandavom, giedojom tautiškas giesmes. Prisimenu Sausio 13-osios išvakares, kada buvo užpulta Lietuvos televizija, ir visus žmones ragino rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos, kuri irgi gali būti šturmuojama. O Konservatorija juk visai šalia. Su kursiokais nubėgome ten, žmonių prisirinko daug, kažkas iš vyrų pasiūlė apjuosti pastatą gyva žmonių grandine. Stoviu susikibęs su kitais už rankų, žiūriu į Pedagoginio universiteto pusę ir laukiu tankų. Galvoju: „O jeigu jie atvažiuos? Kas tada? Nejaugi taip ir stovėsim?! Toks jaunas, o štai jau ir gali būti viskas…“ Dabar prisiminus juokinga, o tada kinkos virpėjo kaip reikiant. Laimė, tankai prie Aukščiausiosios Tarybos neatvažiavo, ir jauno studento gyvybė, garbė ir orumas buvo išsaugoti.

Esate minėjęs, kad pirmas Jūsų matytas spektaklis buvo Dalios Tamulevičiūtės „Haroldas ir Modė“, kuris padarė neišdildomą įspūdį ir tapo pirmąja pamoka Jums. Kuo buvo ypatinga dėstytojos D. Tamulevičiūtės mokykla? Ar čia ir susiformavo pagrindiniai Jūsų kūrybiniai principai?

Neseniai pasirodė R. Marcinkevičiūtės knyga apie dėstytoją ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę „Patirčių realizmas“, kurioje sudėti daugelio aktorių, jos mokinių prisiminimai, tarp jų yra ir mano. Nenoriu dabar kartotis, tačiau supratau vieną dalyką, galbūt pažįstamą daugeliui – labai sunku kalbėti apie žmogų, kuris tau buvo ir yra brangus. Tiesiog sunku rasti tinkamų žodžių, apibūdinimų, o tie, kuriuos randi, atrodo tarsi dirbtiniai, sentimentalūs, per daug pakylėti…

Dėstytoja, savo laimei ir nelaimei, buvo absoliučiai teatro žmogus. Savo asmeniniam gyvenimui neskyrė tiek dėmesio, kiek teatro reikalams, studentams, repeticijoms. Savo mokiniams ji visada turėdavo laiko ir turėdavo ką pasakyti, reikalaudavo aktorinės drąsos ir lavino skonį. Nemėgo stereotipų, klišių, lengvų sceninių sprendimų. Siūlydavo gerų, rimtų autorių ištraukų ir daryti etiudus. Taip susipažinome su F. Dostojevskiu, A. Čechovu, R. Granausku, T. Wiliamsu. Iš labiau pavykusių etiudų po to gimė diplominiai spektakliai: „Broliai Karamazovai“, „Stiklinis žvėrynas“, „Gyvenimo geismas“ ir kiti. Iš tiesų turėjome puikią kurso vadovę, kuriai talkino jau tada garsūs ir populiarūs aktoriai Algirdas Latėnas ir Remigijus Vilkaitis.

Didžiausias mūsų kurso privalumas, jog iš pradžių repetuodavome Jaunimo teatre, turėdami neįkainojamą galimybę žiūrėti dabar jau legendomis tapusius spektaklius, repeticijas, iš arti pamatyti dievinamus aktorius V. Bagdoną, R. Butkevičių, R. Karvelį, A. Šurną, E. Žebertavičiūtę, E. Pleškytę, aš jau nekalbu apie garsųjį dešimtuką ar didįjį E. Nekrošių. Smagūs tada buvo teatrui ir mums laikai bei puikūs spektakliai.

Aktoriaus karjerą teatre pradėjote 1991 metais – visiškos nežinios ir netikrumo laiku. Tik užgimusi nepriklausoma Lietuvos valstybė, Sausio 13-osios įvykiai… Gyvenimas, kaip yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas, įdomesnis nei teatras, todėl natūralu, kad teatro salės ištuštėjusios ir šaltos… Kokį teatrą atsimenate iš tų dienų? Kokios jauno aktoriaus mintys ir jausmai buvo tuo permainų laikotarpiu?

Kai vištai nukerta galvą, ji dar kurį laiką laksto, blaškosi, plasnoja. Panaši situacija tik su žmonėmis buvo ir tada. Kažkas negrįžtamai, kardinaliai pasikeitė, ilgai tvinkęs pūlinys sprogo, ir mes patekome į tą sprogimo bangą. Prasidėjo visiškai kitas gyvenimas, tempas, veikla. Atsirado žaliašvarkių, raudonšvarkių „naujųjų verslininkų“, žmonės pradėjo važinėti į Gariūnus ir Turkiją, kiti varė pilnus traukinius į Rusiją ar iš Rusijos, atsirado visokiausių pramogų: grožio konkursų, anekdotų vakarų; prezervatyvų švenčių, Bingo salonų, videotekų, visą parą dirbančių kavinių ir t. t. Pirmieji apsukruoliai pasakiškai turtėjo, o kiti, tarp jų ir menininkai, buvo gana sutrikę ir sunkiai vertėsi. Buvo toks laikotarpis, kai žmonėms ne teatras buvo galvoj.

Tiesą sakant, liūdna man tą laiką dabar prisiminti. Kažkoks apkvaitimas, chaosas, netvarka… Daug nesąmonių pridaryta, kurių galėjo ir nebūti. Buvo kokie treji–ketveri metai, kurių nesinorėtų prisiminti, o kai ką ir pamiršti amžinai. Bandėm išlikti „Šiaurės Atėnų teatru“, bet, neturėdami nei savo patalpų, nei perspektyvos, bevažinėdami po gastroles Lietuvoje, nuvargom, suirzom, praradom motyvaciją ir išsiskirstėm kas sau. 1993 metais tuometinis Jaunimo teatro vadovas Antanas Šurna priėmė mane į Jaunimo teatrą, kuris, tiesą sakant, irgi išgyveno naują, nelengvą laikotarpį.

Jaunimo teatre atsidūrėte keletą metų po studijų baigimo, ir štai jau beveik du dešimtmečius esate čia. Kokie Jums tai buvo metai – nuo darbo su įvairiais režisieriais iki savo paties pastatymų, nuo pirmųjų vaidmenų iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos…

Pirmas vaidmuo Jaunimo teatre buvo Karlėnas R. Blaumanio pjesėje „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, kurią režisavo Povilas Gaidys. Smagus, linksmas buvo spektaklis, tarsi liaudies šventė. Vaidino, grojo, šoko ir dainavo beveik visas tuometinis teatro kolektyvas. Po to iš teatro išėjo Vladas Bagdonas, ir man teko jį pakeisti spektaklyje „Lošėjai“ pagal N. Gogolį. Buvo ir nedrąsu, bet ir įdomu būti scenoje kartu su K. Smoriginu, V. Petkevičiumi, A. ir G. Storpirščiais, G. Girdvainiu, R. Vilkaičiu. Esu dėkingas Jokūbui Tūrui už Ertebizo vaidmenį J. Cocteau pjesėje „Orfėjas“. O paskui buvo didelis ir rimtas Rotmistro vaidmuo spektaklyje „Tėvas“, kurį 1997 m. pastatė Jonas Vaitkus. Tai buvo didžiulis išbandymas man, tada dar gana jaunam aktoriui. Spektaklis išties buvo puikus – stipri A. Strindbergo dramaturgija, gyvai atliekama puiki A. Martinaičio muzika, režisūriškai stipriai suveržtas, įtaigus, jaudinantis.

Po metų J. Vaitkus pakvietė suvaidinti Fomą Fomyčių Opiskiną „Stepančikovo dvare“ pagal F. Dostojevskį Akademiniame dramos teatre. Beje, jis rodomas dar ir dabar, tai įrodo jo vertę bei temos arba tiksliau – Fomos ir jį popinančio ir lepinančio dvaro nemirtingumą. Drįstu teigti, jog po trylikos metų spektaklis kai kuriais atžvilgiais įgavo ypatingo skonio, kaip koks senas geras vynas. Ir aktoriai, ir žiūrovai tą spektaklį mėgsta. Susirenkam į jį tarsi į šventę.

Kitas svarbus etapas, kurį galima būtų įvardyti vienu žodžiu, tiksliau – pavarde – E. Nekrošius. Tai planeta, kurioje reikėjo iš naujo scenoje mokytis vaikščioti, kalbėti, mąstyti, reaguoti, ir tai kurį laiką sekėsi gana sunkiai. Vienu metu puoliau į neviltį, maniau, jog nesugebėsiu. O dabar galvoju, kad iš esmės režisierius nereikalavo nieko nepaprasto, tik atsikratyti jau įgytų, matytų aktorinių štampų ir eiti savo keliu. Iki šios dienos esu vaidinęs tik viename E. Nekrošiaus spektaklyje, tačiau tai, ką gavau per tuos pusantrų „Otelo“ repeticijų metų ir daugiau nei šimtą visame pasaulyje suvaidintų spektaklių, yra didžiausia mokykla, likimo dovana ir profesinis turtas. Manau, jog teko ir dar tenka vaidinti turbūt viename iš geriausių „Otelo“ pastatymų. Iki šiol neatsistebiu jo tarsi netobulu tobulumu, režisūriniais sprendimais, atrodytų, paprastomis priemonėmis pasiekta magija ir užkoduotomis būsenomis, situacijomis, nuojautomis.

Po to buvo kūrybiškai įdomus laikotarpis su režisierium I. Jonynu. Sukūrėme keletą tikrai originalių spektaklių: X. Duringerio „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, A. Camus „Kaligula“, L. Andrejevo „Žmogaus gyvenimas“, Luiso del Valio „Raiši žirgai nešuoliuoja“. Tikiuosi, I. Jonynas dar turi noro ir ambicijų grįžti į teatrą su naujais sumanymais.

Kitas etapas buvo trumpas, bet efektingas, dabar jau galima sakyti – tikras scenos kryžių žygis. Turiu galvoje J. Vaitkaus režisuotus spektaklius: W. Gombrovicziaus „Ivoną, Burgundo kunigaikštytę“, kur suvaidinau karalių Ignotą, ir P. Vaičiūno „Patriotus“, kuriuose atiteko departamento vicedirektoriaus Napoleono Šereikos vaidmuo. Abu šie vaidmenys buvo įvertinti Auksiniais scenos kryžiais.

2009 metais sukūriau savo pirmąjį spektaklį „Lėlės“ teatre „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles ir antrąjį – Kauno dramos teatre „Palata“ pagal A. Čechovo kūrybą. Tais pačiais metais tapau Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 2010 metais Jaunimo teatre režisavau spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal H. Melville‘o apsakymą ir laiškus.

Iki šiol – kol kas tiek. Na ir sunkus šis klausimas, šitiek pavardžių, pusė – užsienietiškų… Leiskit atsipūsti. Pasirodo, kiek visko pridaryta, ir dar ne viskas išvardyta…

Kokia, Jūsų manymu, šiandien yra teatro misija? Ar laikas diktuoja naujų temų, kelia naujų iššūkių, į kuriuos teatras privalo atsiliepti?

Teatro misija visada buvo ir yra – geri spektakliai. Spektakliai, kurie būtų įvykis žiūrovui ir kūrėjams. Teatras neturi būti naujienų laikraštis ar kostiumų ir baldų muziejus. Yra naujų aktualių pjesių, kurios pasensta kitą dieną, o yra kūrinių, rašytų prieš šimtus, tūkstančius metų ir jaudinančių šios dienos žiūrovą. Teatras turi būtinai rasti kontaktą su savo laiku. Jeigu dar dailininkas, kompozitorius ar rašytojas nesėkmės atveju gali turėti vilties, jog jų kūriniai bus atrasti ir pripažinti po šimto ar daugiau metų, teatras tokios prabangos neturi. Spektaklis turi suskambėti iškart, kitaip jis pasmerktas. Kiekvieną kartą žiūrovas, pirkdamas bilietą, tikisi išvysti kažką nepaprasta, nekasdieniška, tai, kas pranoksta buitį. Ir kūrėjo užduotis – jo viltis pateisinti. Daryk, ką nori, verskis per galvą, bet per tas dvi–tris valandas žiūrovas turi prieš tave kapituliuoti ir dėkoti už savo pralaimėjimą, to jis ir atėjo – būti nugalėtas meno.

Yra žmonių, kurie teatrą įsivaizduoja kaip vietą, kur vaidinami linksmi siužetai apie meilužius ir meilužes, kur vyksta meilės trikampiai ir keturkampiai su kankanais, vėduoklėm, intrigom ir šaudymais. Įsivaizduoja, jog gera pjesė – arkliški tekstai, po kiekvienos frazės salė „žvengia“ ir t. t. Dabar pilna spektaklių (ir jie laikomi geri), kur žmonės po kiekvienos frazės garsiai, sutartinai, juokiasi. Tačiau kaip šiais laikais sukurti spektaklį, kuriame visa publika balsu raudotų? Štai klausimas koks… O apraudoti yra ką.

Nacionalinė premija 2009 metais Jums buvo įteikta už „tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes ir už kūrybinį principingumą“. Kaip Jumyse dera tas tragiškumas bei komiškumas, juokas ir rimtis?

Nacionalinė premija – ne juokas. Čia dalykas labai rimtas ir protingų žmonių apgalvotas. Aš labai dėkingas vertinimo komisijai, kad ji įvertino mano pastangas, aktorinį diapazoną ir labai gražiai suformulavo, už ką esu apdovanojamas. Kaip manyje dera tragiškumas ir juokas? Ogi gyvenu, dairausi aplink, įsiklausau į save, ir manęs neapleidžia tragiška nuojauta, kad viskas eina į bloga, dėl visko kaltas aš, ir nėra jokios vilties. Sakau visiškai rimtai, nors ir komiškai tai skamba. Žinau, kad žmonės nemėgsta tokių, bet man taip lengviau ištverti, kažkaip linksmiau tampa. Aš taip linksminu save. Man atrodo, jog kur kas blogiau yra tiems, kurie visą laiką kikena, ir absoliučiai viskas jiems yra juokinga. Čia jau ne būsena, o kažkas daugiau, gal net liguistumas. Yra tokia liga hebefrenija, berods… Nuolatinis, nenutrūkstantis kikenimas. Dažnai prasideda jaunystėje, o pasibaigia tik su ta, kuri ateina ir pakikena paskutinė…

Savo kūrybinį principingumą parodėte televizijos išbandyme pasirinkęs ištikimybę teatrui, savo paties pašaukimui. Ar tai ir yra didžiausias iššūkis aktoriui šiandien? Ką Jums reiškia tas kūrybinis principingumas?

Kartais juokaudamas sakau, jog premija man buvo suteikta ir už tai, ką darau, ir už tai, nuo ko susilaikau. Dažnai užduodu sau klausimą: ar mes patys nepalaikome to pasaulio, kuriuo taip baisimės? Kas geriau – daryti ar susilaikyti? Aš nekalbu apie pasyvumą ar atsiribojimą, tačiau manau, kiekvienas darbas, kurį tu pasiūlai kitiems, turi būti motyvuotas, gerai apgalvotas, padarytas iš širdies ir su atsakomybe.

Kalbant apie televiziją… Profesonalas, siekiantis kokių nors kūrybinių aukštumų, nori nenori turi taikytis prie esamo televizijos virtuvės ir tempo. Kiekybė užmuša kokybę. Jokiu būdu nesmerkiu tų aktorių, kurie dalyvauja televizijos veikloje. Pats esu ten buvęs ir puikiai žinau, kaip sunku sukurti kažką išskirtinio, įdomaus, tikrai juokingo, jaudinančio. Kas tikrai vertinga, to nėra daug ir dažnai. Gal kitoj srity yra tokių gigantų, kūryboje – abejoju. Ilgainiui tas intensyvumas išsunkia, nuzulina, aktorius netenka paslapties, išskirtinumo.

Yra puikių aktorių, kurie nedalyvauja televizijos projektuose, ir yra tokių, kurie puikiai vaidina ir ekrane, ir teatre bei išlaiko aukštą profesinį lygį. Vis dėlto manau, jei jau sutikai kažkur dalyvauti, būk mielas, padaryk tą darbą kaip galima geriau, atiduok visas jėgas. Kurie „chaltūrina“ televizijoje, dažnai „chaltūrina“ ir teatre, ir gyvenime.

Teatrą esate palyginęs su slėpynėmis, kuriose aktorius slepiasi pats ir tuo pat metu savęs ieško. Ar tai ne šizofreniška būsena? Kaip įmanoma susigaudyti, kur yra asmeninė tapatybė, autentiška būtis, o kur jau vaidyba, pasiskolinti bruožai?

Ne, tai galbūt tiesiog žiūrėjimas į patį save iš skirtingų taškų, savotiškas savęs patikrinimas, revizija. Kad ir ką vaidintum, juk esi žmogus ir kalbi apie žmogų, jį stengiesi surasti tiek vaidmenyje, tiek žiūrovų salėje. Vaidmenys padeda suprasti ir patį save, ir naujai atrasti.

Koks Jums yra gerai suvaidintas vaidmuo? Ar tai daugiau persikūnijimo, susitapatinimo, įsijautimo ar tam tikrų, gal iki šiol nežinomų, neišryškintų bruožų atradimo savyje klausimas?

Vaidmuo turi būti toks, kokio reikia režisieriui, jo sprendimui. Žinoma, aktorius turi ir pats rodyti iniciatyvą, suvokti vaidmenį, pjesę, ieškoti įdomių išraiškos priemonių. Aktoriaus asmenybė neturi užgožti vaidmens, idealu, kai žiūrovas nepastebi aktoriaus, o gyvena su herojumi, kuriuo patiki nuo pat pirmųjų sekundžių. Vaidmens kūrimas – tai ilgas, kruopštus, sunkus darbas. Reikia įsigyventi į medžiagą, o tam reikia laiko ir intensyvaus minties darbo.

Nereikia pervertinti aktoriaus indėlio į spektaklį, jis yra sudedamoji jo dalis, bet būtina. Išimk iš laikrodžio vieną detalę, ir jis sustos. Taip ir aktorius judina spektaklio veikimo „mechanizmą“. Pats kaip žmogus lieka nematomas, tačiau gyvas ir svarbus, tarsi akį judinantis nervas.

Pokalbyje su rašytoja Jurga Ivanauskaite 2004 metais pasakėte, kad aktorius privalo būti švarus ir šviesus žmogus. Net nustebau perskaitęs tokią pozityvią ir paprastą mintį. Iš kur semiatės tos šviesos ir švaros? Kaip pavyksta nesusitepti, nepanirti į nykumą, cinizmą, apatiją?

Aš taip pasakiau? Vaje, kaip nusišnekėjau… O jeigu aktorius nešvarus ir tamsus? O juk tokie patys geriausi ir labai reikalingi. Ir iš viso – ką reiškia šviesus ir švarus? Yra tokių švaruolių ir šviesuolių, šalia kurių jautiesi lyg šarvojimo salėje ar šaldymo kameroje.

O dėl šiukšlių… Jeigu nebūčiau aktorius, būčiau šaunus šiukšlių rinkėjas, kokių dabar pilna su oranžinėmis liemenėmis ir žaliais kombinezonais. Gal dar viskas ateity? Neslėpsiu, turiu silpnybę ir talentą rinkti šiukšles. Vaikystėje rinkdavau butelius, juos nešdavau į supirkimo punktus, o už gautus pinigus pirkdavau savo mėgstamus saldainius „Rudeniniai“ ir „Karvutė“, kuriuos užgerdavau limonadu „Sajanai“. Dabar viską nešu į konteinerius tiesiog savo malonumui, neieškodamas naudos. Įžengęs į parką ar mišką pirmiausia matau ne žibuokles, sprogstančius medžius ar dygstančius kiškio kopūstus, o žiūriu, ar tik neguli kur kokia šiukšlė, jeigu nepamatau, sutrinku ir einu toliau. O visokio šiukšlinimo yra – mintimis, kalbomis, žvilgsnyje į pasaulį, žmones… Man ilgam įstrigo vieno Rusijos teatro ir kino kritiko mintis: „Kur šiais laikais surasti jauną žmogų, kuris būtų šviesa ir paslaptis?“ Išties tai galima suprasti ir kaip klausimą, ir sykiu kvietimą, kryptį.

Kaip Jūs įvardytumėte aktoriaus pašaukimą?

Pateikėte man klausimą, į kurį atsakyti galėtų K. Stanislavskis, J. Miltinis, G. Dauguvietytė… Aš kapituliuoju ir įvardyti nesiryžtu, nes bijau pasirodyti banalus, o ko nors gudraus nesugalvoju. Galima daug kalbėti apie pašaukimą, misiją, tarnystę, bet aš būčiau linkęs aktoriaus iš kitų profesijų neišskirti. Koks buhalterio pašaukimas? Gerai suskaičiuoti konkrečią sumą. Kiemsargio pašaukimas – gerai iššluoti kiemą. Koks vairuotojo pašaukimas? Saugiai ir gerai vairuoti. Aktorius turi įtikinamai suvaidinti jam paskirtą vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo – tai konkretus darbas, darbas, kuris skirtas kitiems žmonėms. Kažkada perskaičiau tokią mintį apie medikus: „Gydytojas privalo būti arba žmogaus bičiulis, arba garbėtroška.“ Manau, kad tas tinka ir aktoriui. Gydytojams tenka gydyti visokias realias ligas, o mums – vaidinti įvairiausius išgalvotus personažus ir jiems įkvėpti gyvybę: ir išprotėjusiems karaliams, ir protingiems grybams... Sąlyga viena – daryti tai su meile. Aktoriaus meno paslaptis galbūt yra ir gebėjimas pamilti tai, kas kitam atrodytų neįmanoma, nesuprantama.

Poezija – siaubingai nepraktiškas dalykas. O Jūsų režisūrinis debiutas – monospektaklis pagal sovietmečiu kūrusio poeto Vlado Šimkaus eilėraščius. Kodėl poezija? Kuo Jums ypatinga tapo šio poeto kūryba?

Neakcentuočiau to, kad V. Šimkus kūrė sovietmečiu. Gera poezija lieka gera visais laikais. Juk tada kūrė ir J. Marcinkevičius ir S. Geda, ir J. Strielkūnas, ir M. Martinaitis, ir R. Granauskas, J. Kunčinas – visi geriausi. Nesu didelis poezijos specialistas, juo labiau kritikas, bet manau, jog V. Šimkus vienas iš jų. Itin savitas, vyriškai santūrus, žemiškas, kūrybiškai sąžiningas, reiklus, jo žodis neišgalvotas, neiškankintas, o tarsi išplaukęs su vidiniais potvyniais ir atoslūgiais.

Spektaklį pagal V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ norėčiau vaidinti dar ilgai, jis tiesiog man reikalingas kaip žmogui, tai tikra atgaiva. Prisimenu, kai nedrąsiai apie spektaklio idėją užsiminiau „Lėlės“ teatre, jo vadovas Juozas Marcinkevičius pasakė: „Pirmyn, bet būtų gerai, kad įvyktų bent dešimt spektaklių.“ Ir štai jau suvaidinta keturiasdešimt, žmonės vis dar ateina ir žinau, jog kai kurie žiūri ne pirmą ir ne antrą kartą. Kad ir koks prieš spektaklį būčiau pavargęs, be nuotaikos, suirzęs ar dar koks nors, V. Šimkaus eilės suveikia tarsi stebuklingas vaistas, ir po spektaklio būnu visiškai naujas žmogus. Geresnis, ramesnis, viduje kažkaip tarsi viskas prašviesėja. Vadinasi, tos eilės gyvos, nuolat atsinaujinančios, tarsi tobula formulė, tai liudija ne tik poeto talentą, tačiau ir būtinybę tiems eilėraščiams atsirasti. Kiek slypi už žodžių… V. Šimkaus sueiliuoti žodžiai, rimai – tarsi gerai suręsta užtvanka, kuri sulaiko milžinišką, nematomą jėgą. Tai turbūt labiausiai ir jaudina.

Kas nutinka aktoriui, kuris, rodos, nei iš šio, nei iš to imasi režisūros? Juk viena yra valdyti savo paties personažą, mėginti atskleisti jį, ir visai kas kita valdyti kitus, matyti visumą, dėlioti scenos pasaulį iš įvairių detalių. Kodėl Jums to prireikė?

Niekas neatsitinka nei iš šio, nei iš to. Viskas vystosi, keičiasi, palaipsniui pereina nuo vienos būsenos prie kitos. Juk neateina vasara iškart po žiemos? Būna pavasaris. Kiekvienas atvejis, manau, yra individualus. Kaip ir sakiau, aktoriumi tapau ilgai nesvarstęs ir nesirinkęs. Visada nuo pat vaikystės kūriau, fantazuodavau. Repetuodamas teatre klausdavau savęs: o kaip aš daryčiau?

Tai, ką dabar darau, jokiu būdu nėra saviraiška ar veikla iš neturėjimo ką veikti, tiesiog nesipriešinu tai jėgai, kuri verčia mane tai daryti, drąsina nebijoti, tikrai dabar labai gailėčiausi, jeigu nebūčiau sukūręs tų spektaklių, kurie, manau, nebuvo beprasmiai ir didelės žalos teatro scenos menui ir žiūrovams nepadarė. Noriu kurti spektaklius tokius, kokių niekas kitas nesukurs, padaryti taip, tik kaip aš vienas galėčiau. Man maža kaip nors sulipdyti padorų aktorinį spektakliuką. Noriu daryti savaip, kad tas turinys paveiktų žiūrovą, skatintų mąstyti, jausti, kad spektaklio metu jis būtų laisvas rinktis – juoktis ar verkti, jog tai, ką mato, nebūtų panašu į nieką kitą ir po spektaklio būtų sunku įvardyti ir trūktų žodžių. Tą pasiekti labai sunku. O tai, kad dar ir pats vaidinu, tai tuo aš padedu sau kaip režisieriui. Taip man lengviau, bent jau šiuo metu. Spektakliui rengiuosi gana ilgai ir atsakingai, kol nepamatau jo beveik viso savyje, tol nesiryžtu pradėti.

Esate užkietėjęs knygų skaitytojas, besidomintis tiek proza, tiek poezija, tiek filosofija. Iš kur tiek prabangos šiais laikais, kai įprasta skųstis, kad viskam trūksta laiko, skaityti knygas?

Kaip sako „Patriotų“ personažas mokytojas Labutis: „Kiekviena knyga yra žmogaus sielos balsas.“
Ir čia, manau, jis yra neteisus. Yra puikių, nuostabių, amžinų knygų, tikrų dvasingumo lobių, bet bjaurasties ir šlamšto nepalyginamai daugiau. Yra tokių, kurios yra tiesiog nusikaltimai ar viešas tuštinimasis ant daugybės žmonių. Kad pasaulis yra dabar toks, koks yra, labiausiai kaltos ir kai kurios knygos, ir jas kūrę autoriai. Juk ne beraštės močiutės kėlė sumaištis daugybės žmonių protuose? Ir vis dėlto knyga yra vieno žmogaus kalbėjimas kitiems žmonėms. Gatvėje taip nepasikalbėsi, tai tarsi esencija, nektaras, vaistas, minčių koncentratas.

Tačiau vis dėlto knyga turi ribas, kad ir kokia gera ji būtų. Manau, visa, kas geriausia, yra neužrašoma, nesugaunama, yra tai, kas niekaip nenori patekti į kalbos kalėjimą. Galbūt tikrų tekstų, tikrai vertingų knygų nėra tiek jau daug. Kiekvienas turi atrasti savo knygas, ir kiekvienai knygai turi būti savas laikas.

Pastebėjau, kad pokalbiuose ypač mėgstate cituoti senovės kinų išmintį. Iš kur tai? Ar kryptingai domitės Rytų gyvenimo filosofija? O gal šie atradimai dažniausiai tik patvirtina Jūsų asmeninę patirtį?

Ačiū už pastabą, daugiau pasistengsiu to nedaryti. Nežinau, gal organizme ženšenio trūksta… Mano bėda ta, kad dažnai nesusilaikau ko nors nepacitavęs ar neprisiminęs kokio aforizmo. Kaip sakė V. Nabokovas: „Polinkis aforizmams – sklerozės požymis.“ Matot, kas darosi, čia jau ne polinkis, čia jau liga, lyg kokia citatatonija. O kinų, manau, nereikia nuvertinti ir su jais skaitytis, nes beveik viskas, kuo mes šiandien naudojamės, yra „Made in China“. Nors man labiau patinka ne dabarties kinų pagaminti daiktai, o kas buvo pasakyta senovės Kinijos išminčių prieš tūkstančius metų.

Poetas ir eseistas Donatas Petrošius yra rašęs „Pradžioje atstumai neturi reikšmės. Pamėgus bėgiojimą – irgi. Tačiau maratonas visada reikšmę turi.“ Štai jau kiek metų Jūs pats aktyviai bėgiojate ir įveikėte ne vieną maratoną. Kokios Jums yra maratono pamokos?

Iki šios dienos esu įveikęs septynis klasikinius maratonus. Maratono distanciją (42 km 195 m) bėgikas mėgėjas bėga maždaug apie 3–4 val. Maždaug tiek, kiek trunka geras spektaklis. Skirtumas tas, kad vaidybai čia vietos nėra, tai gera atsvara teatrui, čia nieko neapgausi, nesuvaidinsi, niekas kitas už tave to atstumo neįveiks, ir po 30–35 km jau nebesvarbu, ar gražiai atrodai, ar jau taip, kad net prabėgančiam benamiam šuniui nesmagu į tave žiūrėti. Esi mažas, silpnas žmogelis iš paskutiniųjų jėgelių besistumiantis finišo link. Gal toks iš tiesų ir esi? Dingsta poza, arogancija, pasipūtimas, linksta kojos ir nuolat neapleidžia mintis, kad neištversi, sustosi.

Maratonas – tai intensyvi, skausminga visokeriopų nuodų pašalinimo procedūra, be to, tai gera mokykla savo trūkumus paversti privalumais. Bijai nuovargio? Nebijok pavargti. Sunku bėgti į kalną? Bėgiok į kalną. Bijai ilgų nuotolių? Bėk maratoną. Manau, kad žmoguje yra dar kažkas stipresnio už fizikos dėsnius, chemiją, racionalumą, teorijas… Kas tai? Nežinau. Žinau tik tiek, kad būtinai reikia atlaikyti pačius sunkiausius momentus. Tikrosios žmogaus savybės, valia, stiprybė ir silpnumas atsiskleidžia tada, kai jis yra ties riba ir nebesislapsto. Taigi į maratono varžybas visada einu šiek tiek drebėdamas, tarsi į susitikimą su tikruoju savimi.

POP teatras rengiasi sezono premjerai

2011-08-22T14:00:00.000+03:00

„Domino“ teatras (liaudyje vadinamas "pop teatru- dėl lengvo turinio repertuaro ir nuolat vaidinančių iš TV ekranų žinomų aktorių) šį rudenį žiūrovams ruošia įspūdingą staigmeną. Pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje į spektaklį atėję žmonės galės jį ne tik žiūrėti, jame dalyvauti, bet ir lemti pabaigą. Teatro ir televizijos žvaigždėmis spindinti komedija „Žirklės“ – jau spalio 14 dieną!

Komedijos „Žirklės“ veiksmas vyksta kirpykloje, virš kurios gyvena garsi pianistė. Vieną dieną kirpykloje apsilanko inspektorius (vaidina Vaidotas Martinaitis) ir praneša, kad muzikantė nužudyta. Įtariamaisiais tampa visi kirpykloje esantys žmonės (vaidina Ineta Stasiulytė, Larisa Kalpokaitė, Aistis Mickevičius ir kt.), o kas kaltas, po tyrimo turės nuspręsti liudininkais tapę žiūrovai, rašoma teatro pranešime.
Dėmesį kaustančios įtariamųjų apklausos, painūs alibi ir intriguojanti aktorių bei susirinkusių žiūrovų akistata – tai daugiau nei 2 valandų juoko ir azarto dozė! O finalas, kaskart vis kitoks, priklauso tik nuo susirinkusios publikos!
Šis ypatingas spektaklis pastatytas pagal vokiečių rašytojo ir psichologo Paulo Portnerio scenarijų. Juo buvo tiriama, kaip žmonės suvokia realybę. Komedija „Žirklės“ pirmą kartą parodyta Jungtinių Amerikos Valstijų scenoje dar 1976 m. Nuo to laiko jau suvaidinta daugiau nei 50 tūkstančių spektaklių visame pasaulyje. Komedija „Žirklės“ 1997 m. įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausiai JAV scenose be pertraukos vaidinama pjesė, taip pat įvertinta rašytojų America‘s Raven Award (skiriamu detektyviniams kūriniams) ir Charlie Chaplino apdovanojimais.
„Mūsų teatras žengia dar vieną novatorišką žingsnį Lietuvos teatrų istorijoje ir pristato unikalų spektaklį, kuris savo forma bus vienintelis Lietuvoje. Žinoma, tai bus didžiausia mūsų teatro premjera ši sezoną. Pastatymas reikalauja ypač daug profesionalaus darbo, todėl džiaugiamės, kad pavyko suburti tokią komandą“, – pasakoja „Domino“ teatro vadovas Egidijus Baranauskas.
„Domino“ teatras „Žirklėms“ režisuoti pakvietė patyrusį Lenkijos režisierių, profesionalų komedijų virtuozą Marciną Slawinskį, turintį specialią licenciją statyti šį spektaklį. Ją gauna tik specialius mokymus JAV išėję režisieriai. M. Slawinskis Lietuvos teatro gerbėjams žinomas iš komedijos „Šeimyninis įvykis“. Jis žada, kad ši komedija patiks ir tiems, kurie nevaikšto į teatrą, nes jiems nuobodu, ir prisiekusiems teatro gerbėjams.
„Pažadu, kad žiūrovai pamatys tokį spektaklį, kurio dar niekada nematė. „Žirklės“ – unikalus spektaklis, nepaliksiantis abejingų. Džiaugiuosi galėdamas dirbti su lietuvių aktoriais – juk lietuvių teatras garsus visoje Europoje. Be to, Lietuva man visada buvo artima, nes iš čia kilę mano protėviai“, – sako M. Slawinskis.
Nei režisierius, nei aktoriai nežino, kaip baigsis spektaklis – jo pabaigą lemia žiūrovai. Todėl šis spektaklis atsibosti negali – kiek kartų į jį ateisite, tiek kartų dalyvausite vis naujame įvykyje. Ruošdamiesi šiam vaidmeniui aktoriai mokosi ir kirpėjo amato subtilybių, kurias pademonstruos scenoje.Neįprastą reginį scenoje kuria talentingiausių teatro ir televizijos žvaigždžių komanda: Vaidotas Martinaitis, Larisa Kalpokaitė, Edita Užaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Ineta Stasiulytė, Aistis Mickevičius, Mindaugas Capas, Juozas Gaižauskas.

Premjeros numatomos spalio 14, 15, 16 ir 17 dienomis Vilniuje, „Domino“ teatre. 18 d. Marijampolėje, 20 d. Kaune ir 23 d. Panevėžyje.

BAIGIANTIS JUBILIEJINIAMS M. K. ČIURLIONIO METAMS MEMORIALINIS MUZIEJUS DRUSKININKUOSE BUS ATNAUJINTAS

2011-08-22T11:59:00.000+03:00

Druskininkuose esantis M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus šiuo metu susilaukia didelio
visuomenės susirūpinimo dėl nepatraukliai atrodančių, reikalaujančių būtinų remonto darbų,
Čiurlionių šeimos namų.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriam priklauso Druskininkų filialas, jau
seniai bando rasti lėšų pasikeitimams. 2007 m. prasidėjus LR Kultūros ministerijos Muziejų
modernizavimo programai, pasiūlė renovuoti 9 muziejui priklausančius filialus, tame tarpe ir
Druskininkų muziejų. Pagal programą buvo numatytas renovuoti 2009 m. Tačiau lėšų tam skirta
nebuvo. Nelaukiant investicijų, jau 2008 m. savo lėšomis buvo perdengtas vieno namo stogas
(47.984,51 Lt ), 2009 m. pakeisti įvadiniai kabeliai ir pakeista jų vidaus elektros instaliacija (8.800
Lt ) 2010 m. buvo perdengtas dar vieno pastato stogas (49.538,83 Lt Lt). Kita viltis sužibo, kai
UNESCO 2011-uosius paskelbė Čiurlionio metais. Buvo sudaryta valstybinė M. K. Čiurlionio
100-ųjų mirties metinių minėjimo komisija, kuri besąlygiškai pritarė, kad Čiurlionio muziejus
Druskininkuose turi būti atnaujintas. Minėjimo programoje buvo numatyta tam skirti 300000 litų.
Deja, numatytų lėšų nesulaukėme. Todėl muziejus, kuris šiuo metu vykdo muziejaus centrinio
pastato renovavimo darbus, mažindamas savo investicijas, išsirūpino, kad Kultūros ministerija iš
šių lėšų leistų pradėti naują investicinį projektą, skirtą renovuoti muziejų Druskininkuose.
Jau baigtas viešųjų pirkimų konkursas, rugpjūčio 9 dieną pasirašyta sutartis su rangovu
UAB „Skirnuva“ darbams už 226.000 litų sumą. Už šias lėšas planuojama visiškai atnaujinti
lankytojų aptarnavimo pastatą, įrengti naują biografinę ekspoziciją, suvenyrų parduotuvę,
knygyną, perdengti dar vieno pastato stogą, suremontuoti vidaus patalpas, įrengti papildomus
tualetus lankytojams, atnaujinti ir perdažyti memorialinius namus, sutvarkyti aplinką.

Juozas Javaitis filmuoja „Česlovo Milošo amžių“

2011-08-22T11:29:00.000+03:00

Trijose filmo „Česlovo Milošo amžius“ dalyse režisieriaus Juozo Javaičio vadovaujama komanda nori atskleisti šios unikalios (at)minties figūros gyvenimo bei kūrybos sluoksnius: poeto gimtinės reginius gimtuosiuose Šeteniuose, Lietuvos centre, istorinių sukrėtimų persisunkusią epochos panoramą bei dvasiškai komplikuotą grįžimą į Lietuvą po ilgesingų egzodo dešimtmečių.

Režisierius J.Javaitis

„Česlovo Milošo amžiuje“ nebus atspindimi komplikuoti šių dienų Lenkijos ir Lietuvos santykiai – diplomato rolę, panašiai kaip ir gyvenime, tiek savo priklausymu daugiau nei vienai kultūrai, tiek savo neslepiamu jautrumu etninio susiskaldymo apologetams, atliks pats Nobelio literatūros premijos laureatas.

Filmavimo akimirka

Oponentu abejose Atlanto pusėse Č.Milošą padarė ne tik siekis atskleisti totalitarinio režimo Sovietų sąjungoje baisumus, bet ir atsidavimas tiesai bei pasiryžimas visuomet visomis išgalėmis ją ginti. Taigi jau vien šia prasme Č.Milošas yra nepatogi figūra tiek lietuviams, tiek lenkams, tiek ir visiems tiems, kurie siekia savaip interpretuoti realybę.

Epochos, kurios liudytojai mes visi esame, stebėsena rodo, jog realybės deformacijos ir proto pavergimo technikos yra ne mažesnė aktualija šiandien nei tuomet, kai „Pavergtąjį protą“ (1953) rašė jo autorius.

Festivalis „Aura’21“ klausia apie šokio dabartį Europoje

2011-08-22T10:11:00.000+03:00

Rudens rūkams nusileidus ant Kauno miesto stogų, dvidešimt pirmą kartą prasidės ir tradicinis Tarptautinis šokio festivalis „Aura“. Festivalis užgimė dar sovietiniais 1989 metais. Drąsus Birutės Letukaitės žingsnis – pirmasis modernaus ir šiuolaikinio šokio festivalis Lietuvoje – per 20 metų tapo vienu didžiausių šiuolaikinio šokio renginių. Festivalis kasmet pristato šiuolaikinį ir modernų šokį iš viso Pasaulio.

2011-aisiais „Aura’21“ klausia, koks šiuolaikinis šokis šiuo metu yra Europoje, kokios kryptys kuria tai, ką žiūrovai mato scenose? Kaip menų persiliejimo ir maišymosi tendencijos įtakoja šiuolaikinį šokį?Norėdamas atskleisti šią temą festivalis pateikia dvi dalis: šokio spektakliams skirtą „Scenos“ programą ir tarpdisciplininę programą „Judanti tekstilė“.

Compagnie Thor/foto Marie Francoise Plinssart ("Auros" nuosavybė)

Rugsėjo 21-25 dienomis „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, bei Kauno dramos teatre bus parodyti spektakliai, kuriais džiaugėsi Europos ir Lietuvos scenos. Viena didžiausių festivalio žvaigdžių – belgų trupė Compagnie Thor – vadovaujama choreografo Thiery Smits. Spektaklis „Mano mylimiesiems“ – jau rodytas didžiosiose pasaulio scenose, tarp jų ir didžiausiame scenos menų centre – Londono Barbikane. Spektaklyje devyni vyrai kilę iš Afrikos juda skambant J.S. Bacho muzikai, čia šiuolaikinis šokis maišosi su Afrikos šokiu, kapoeira ir kovos menais. Kultūriniu turizmu apkaltintas, aštrių temų nevengiantis Thierry Smits nesigina. „Pasirinkau juodaodžius šokėjus, nes man patinka juodaodžiai!“, – sako jis britų žurnalui „Attitude“.

'Animal Lost' by Yossi Berg and Oded Graf/foto Christoffer Askman ("Auros" nuosavybė)

Ne mažiau įdomus ir Yossi Berg ir Oded Graf šokio teatro spektaklis „Paklydęs žvėris“, šį sezoną jau išgirtas Izraelio šokio kritikų, kur šiuolaikinio šokio kultūra labai stipri. Tarp festivalio žvaigždžių mirga ir Compagnia Zappala Danza iš Sicilijos, vadovaujama choreografo Roberto Zappala. Naujas spektaklis „Instrumentas 1“ jau spėjo apkeliauti didžiuosius Europos festivalius, o rudenį jis atvyksta į Kauną. Festivalyje bus parodytas ir daug žiniasklaidos dėmesio sulaukęs naujausias, kontraversiškas Birutės Letukaitės ir šokio teatro „Aura“ kūrinys „Medėjos“.

Compagnia Zappala danca/foto Domenic Giliberto ("Auros" nuosavybė)

Festivalio naujovė – tarpdisciplininė programa „Judanti tekstilė“ – sukurta bendradarbiaujant su Kauno bienale. Rugsėjo 22 - gruodžio 4, beveik kiekvienas savaitgalis pažymėtas „Judančios tekstilės“ renginiais. Kuriant penkis programos pasirodymus ir vieną video filmą tekstilininkai ir vizualiųjų menų profesionalai bendradarbiavo su choreografais. Dalyvius programai atrinko choreografė Birutė Letukaitė ir menotyrininkė, Kauno bienalės organizatorė Virginija Vitkienė. Tarp jų graffiti menininkai Os Gemeos, tekstilininkė Inga Likšaitė, video menininkas Evaldas Jansas, choreografai Johannes Wieland, Keneth Flak, Ne Barros ir daugelis kitų.

Daugiau informacijos: www.dancefestival.lt

Festivalio globėjai:
Kauno miesto savivaldybė
LR kultūros minsiterija.

Kultūros naujienos rugpjūčio 22 dienos spaudoje

2011-08-22T10:00:00.001+03:00

Nepaisant stichiškų orų, savaitgalį Klaipėdoje vykusi "The Culture 2011 Tall Ships Regatta" šventė paliko žmonių širdyse gražiausius prisiminimus. "Šventės esmė - burlaiviai. Jie atplaukė. O jei prekyba nevyko taip, kaip tikėtasi, ar neįvyko keletas suplanuotų renginių - tai nėra svarbiausia. Žmonės rinkosi pasigrožėti laivais", - sakė vienas šventės organizatorių Kipras Paldauskas. Sekmadienį Melnragės paplūdimiuose ir ant molo, taip pat Kruizinių laivų terminale rikiavosi būriai žmonių, norinčių pasigėrėti išplaukiančiais burlaiviais, o "Kruzenšterno" įgula, išsirikiavusi ant denio, sutartinai mojo likusiems krante jūreiviškomis kepurėmis. Šis vaizdas ne vienam atėjusiam išlydėti laivų suspaudė širdį... Uostamiestyje per "The Culture 2011 Tall Ships Regatta" šventę viešėjo 34 burlaiviai iš 9 skirtingų šalių, su šiais laivais į Klaipėdą atplaukė daugiau kaip 1,2 tūkst. įgulų narių. VAKARŲ EKSPRESAS, KAUNO DIENA

Ties Giruliais nuo Antrojo pasaulinio karo stūksančiuose vokiečių gynybos baterijos įtvirtinimuose atgijo šalies poetų pamėgtas, bet prieš penkerius metus užgesęs literatūros festivalis „Placdarmas”.

Savaitgalį vykusį legendinį festivalį „Placdarmas” atgaivino socialiniame tinkle „Facebook” spontaniškai susikūrusi bendraminčių grupė – vilniečio eiliakalio Vyto Dekšnio iniciatyvą parėmė apie 80 poetų, vertėjų, literatūrologų, kritikų.Tiesa, ne visiems užteko ryžto, o gal net ir poetinės drąsos atvykti į renginį prie Juodosios tvirtovės. Mūzų malūnas/LR

Savaitgalį baigėsi birželio mėnesį prasidėjęs Kražių (Kelmės r.) festivalis. Tris dienas Kražių bažnyčioje ir kolegijos aikštėje skambėjo klasikinė ir modernioji muzika. Kolegijos galerijoje atidarytos dvi naujos parodos. O muziejuje esanti Jotvingių riterių ordino ekspozicija papildyta "Geležine riterių knyga", sveriančia 300 kilogramų. Nuo penktadienio Kražių bažnyčioje ir Šv. Roko koplyčioje vyko pamaldos, o sekmadienį - Didieji Šv. Roko atlaidai. ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Klaipėdos centre apsilankę 35 Lietuvos miestų ir rajonų gyventojai nuo šiol gali prisėsti ant ypatingo jiems Danės upės krantinės suoliuko, papuošto simbolinėmis plokštelėmis, kuriose keliais sakiniais apibūdintas būtent jų miestas. Ši garbė suteikta miestų merų žmonoms arba merėms. Artėjant didžiųjų burlaivių regatai "The Culture 2011 Tall Ships", mintis Klaipėdoje atidaryti unikalią šalies miestų pirmųjų damų alėją kilo uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko žmonai Ingai. Pasak jos, "mintis tokia, kad kiekvienas svečias rastų Klaipėdoje savo miesto suolelį. Tie suoleliai taps tarsi mažais švyturėliais kiekvienam tautiečiui, Klaipėdoje ieškančiam "savojo uosto". Visų 60 šalies savivaldybių vadovų žmonoms bei kelioms jų merėms buvo išsiųsti prašymai keliais sakiniais apibūdinti savo miestus. Sulaukta 35 atsakymų. Šie sakiniai išgraviruoti simbolinėse plokštelėse, kuriomis papuošti šiaurinės Danės upės krantinės, priešais istorinę Klaipėdos miesto rotušę, suoliukai. Ši Lietuvos "Miestų alėja" atidaryta praėjusį šeštadienį. RESPUBLIKA

Naująjį politinį sezoną Seimas pasitiks ne tik suremontuotais istoriniais parlamento rūmais, bet ir atnaujintais foteliais - jų gobeleno spalva derinta net su vienu iš Seimo rūmus projektavusių architektų - Vytautu Nasvyčiu. Pasak Seimo kanclerio Jono Mileriaus, "sutvarkyti fotelius būtina - juk Seimo rūmuose sulaukiama daug svečių iš užsienio, taip pat lankytojų iš Lietuvos, todėl baldai turi atrodyti tvarkingai". Dalies minkštų krėslų oranžinio atspalvio gobelenas bus pakeistas į pieniško šokolado spalvos. Seimo fotelius atnaujina konkursą laimėjusi įmonė. Iš viso bus pakeistas 28 krėslų gobelenas. Vieno jų sutvarkymas neturėtų viršyti 200 litų. "Parlamentarai sėdės minkštai". LIETUVOS ŽINIOS

Darbo biržose stumdosi šimtai mokykloms nebereikalingų mokytojų. Tauta nyksta, išvyksta, bijo susilaukti vaikų, todėl kasmet į klases nebeateina po 20 tūkst. moksleivių. Dalis kvalifikuotų mokytojų nebeturi ką ugdyti. Klases labiausiai ištuštino mažas vaikų gimstamumas ir emigracija. Per metus su tėvais išvyko 8 tūkst. vaikų iki 14 metų, emigravo 6 tūkst. vyresnių, 15-19 metų, jaunuolių. Skelbiama, kad pernai vaikai ir jaunimas sudarė net 16 proc. emigrantų. Likus dviem savaitėms iki mokslo metų pradžios, pedagoginio darbo pasiūlymų vien Panevėžio teritorinėje darbo biržoje dar laukė 168 mokytojai. Mokyklų vadovų asociacijos Panevėžio skyriaus pirmininkas, "Žemynos" vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Grilauskas pateikia stulbinamus moksleivių mažėjimo skaičius. Pavyzdžiui, "Žemynos" vidurinėje Prieš 12 metų mokėsi 1 663 vaikai, o šiemet - vos 630."Neatmetu to, kad artėja pagrindinių mokyklų uždarymas arba jungimas", - nerimauja direktorius. "Mokytojų rugsėjis darbo biržoje" RESPUBLIKA

Deklaruodamas kovą su jaunimo emigracija iš Lietuvos, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas užtrenkė duris vyresniems nei šįmet mokyklą baigusiems abiturientams. Tokiomis stojimo sąlygomis jau susidomėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Mat diskriminacija dėl amžiaus Lietuvoje draudžiama. ISM Vadybos ir ir ekonomikos universitete nemokamą mokslą gali gauti visi, kurie surinko 20 ir daugiau konkursinių balų. Tačiau šįmet ši aukštoji mokykla stojimo reikalavimus papildė dar viena sąlyga - stojantysis negali būti vyresnis nei ką tik baigęs mokyklą. Jaunuolis, kurio vidurinės mokyklos pasiekimai atitinka reikalavimus gauti nemokamą mokslą, pašalinamas iš konkurso tik dėl savo vyresnio amžiaus. Vilius Kontrimas, rektorių pavaduojantis ISM infrastruktūros direktorius, tokį sprendimą motyvuoja bandymu sulaikyti išvažiuojančius gabiausius jaunuolius. Anot jo, universiteto tikslas - prisivilioti ką tik mokyklą baigusius ir dabar sprendimą darančius abiturientus. "Gimę per anksti universitetui nereikalingi". VAKARO ŽINIOS

44 šalies rekordus jau pasiekęs kaunietis floristas Modestas Vasiliauskas 7 tūkst. alaus butelių kamštelių apklijavo ir gėlėmis papuošė 200 litrų talpos bokalą. Penktadienį Kaune, restorane "Senieji vartai", M. Vasiliauskas pristatė naujausią darbą, kurį agentūroje "Factum" ketina užregistruoti kaip didžiausią šalyje bokalą, apklijuotą alaus butelių kamšteliais. 60 kilogramų sveriantis 120 centimetrų aukščio bokalas nukaldintas iš metalo. Kaip juokavo M. Vasiliauskas, "iš šio bokalo galėtų atsigerti nebent galiūnas Žydrūnas Savickas - niekas kitas pripildyto rekordinio dydžio indo nepakeltų". "Papuošė milžinišką bokalą". LIETUVOS RYTAS

"Poetų sambūris 2011" įvyko. Nežiūrint blogo oro.

2011-08-21T19:25:00.002+03:00

Po penkerių metų pertraukos atgimė legendiniu tapęs poetų sambūris Placdarmas.Neformalus literatūros festivalis šiemet į Juodąją tvirtovę už Girulių sukvietė poetus iš visos Lietuvos. Dvi dienas čia vyko poezijos skaitymai.

Nors prapliupęs lietus ir smarkus vėjas neleido užkurti laužo, renginio scenarijaus keisti neprireikė. Ošiant audringai jūrai Juodojoje tvirtovėje susibūrę žmonės kelias valandas klausėsi poezijos. Savo eilėraščius skaitė pajūrio poetai Elena Karnauskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Gintaras Grajauskas, svečiai iš kitų miestų – Vladas Braziūnas, Kęstutis Navakas, Agnė Žagrakalytė, Alma Riebždaitė, Arūnas Spraunius, Laima Kreivytė,Vytas Dekšnys, Erika Drungytė, Benediktas Januševičius, Aušra Kaziliūnaitė. Prie jau gerai pažįstamų ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje laukiamų kūrėjų būrio prisijungė ir jaunieji poetai – Jurgis Viningas bei Tomas Petrulis. Skaitymai vyko dvi dienas.

Festivalį tradiciškai pradėjo „Placdarmo“ kapelionas, kuriuo šiemet išrinktas klaipėdietis literatūrologas, literatūros kritikas Marijus Šidlauskas. Jis perskaitė paties specialiai šio renginio atidarymui sukurtą šmaikštų, kartu ir rūstų tekstą – komunikatą. Neformalus literatūros festivalis atgimė po penkerių metų pertraukos ir šiemet vyko be rėmėjų, pačių dalyvių lėšomis.

Ne itin gausiai susirinkusi publika organizatorių pernelyg nenustebino. Tuo pat metu Klaipėdoje vyko burlaivių regatos renginiai, kai kuriuos išgąsdino išsipildžiusios orų prognozės ir prasidėjęs škvalas. Tačiau „Placdarmas“ ir nepretenduoja tapti masiniu renginiu, tokių ambicijų festivalio sumanytojai niekada ir neturėjo, žinodami, jog poeziją mūsų šalyje mėgsta ir skaito ne taip daug žmonių. Nors legendiniu tapęs festivalis vyko po pertraukos, dar kartą nutraukti tradicijos nesirengiama. Vienas renginio iniciatorių ir idėjos autorių klaipėdietis poetas G.Grajauskas užtikrino, kad Juodoji tvirtovė poetų lauks ir kitą vasarą.

„Tai mūsų misija, ji negali baigtis, kol esame. Šįkart buvo akivaizdu, kad to reikia mums patiems – susibėgti, pabūti, pasiklausyti vienas kito. Visame tame yra tylios rezistencijos, o kaip gi be jos?“ – kalbėjo G.Grajauskas.
Plačiau apie festivalį skaitykite ir www.lzinios.lt